Bijanti Lemties

2.

-Kaip senai tai žinai?- Joe balsas buvo tylus.

-Vakar mokykloje ištraukė mano vardą.- Sunėriau savo pirštus, kadangi jie buvo jau atvėsę.

-Kodėl nesakei?- Joe akys prisipildė sumaišties.- Turim kažką daryti.

-Tai buvo nulemta, Joe.- Ašarotomis akimis pažvelgiau į jį ir priėjusi, paėmiau už skruostų.-Todėl tau čia nesaugu. Išvyk pas močiutę, į kitą miestą. Pasislėpk.

-Bet,- Jis ruošėsi prieštarauti, bet buvo nutrauktas.

-Prašau.- liūdnai pažvelgiau į jį.

Joe tylėjo. Netrukus buvau staigiai įtraukta į vaikino glėbį. Jaučiau, kaip jis paslepia veidą mano tamsiuose plaukuose. Apsivijusi jį rankomis stipriai suspaudžiau.

-Pasiilgsiu tavęs,- viena ašara nusileido ant jo peties.

-Aš taip pat.- Jis sušnabždėjo ir netrukus atsitraukęs, paliko mane viduryje nežinios.

*****

Klaidžiojau po mišką jau kelias valandas- buvo bepradėję temti. Turėjau rankomis trinti pečius dėl nepakeliamo šalčio. Išpūtus orą, vis kilo garai, kurie bent kiek sušildydavo mano veidą.

Galiausiai neiškentusi suklupau ant kelių ir drebėdama, susirietusi atsirėmiau į medį. Buvo nerealiai šalta. Užsitraukusi ant nosies šaliką, prisitraukiau prie savęs kelius.

Akys automatiškai pradėjo merktis, kvėpavimas pasidarė gilesnis ir tankesnis.

Panirau į tamsą.

*****

Pabudau nuo kažko drėgno ant skruosto. Nejaučiau nei rankų, nei kojų. Buvau "suledėjusi".

Pažvelgiau į šoną ieškodama to, kas mane pažadino ir netrukus dar labiau susigūžiau. Tai buvo vilkas.

Kadangi atsistoti nesugebėjau, prisispaudžiau prie medžio kiek galėjau labiau. Kai vilko snukutis pradėjo artėti prie mano veido, užsimerkiau. Buvau išsigandusi. Bet netrukus pajutau,kaip šiurkštus vilko liežuvis priglunda man prie skruosto.

Atsimerkusi pažvelgiau į baltąjį vilką nustebusi. Jis kelis kartus sumirksėjęs, pavizgino uodegą ir pasukiojo ausis. Ištiesusi ranką, pakasiau jo ausį. Pažvelgusi į ant kaklo esantį pakabuką perskaičiau vardą.

-Mercy?- Paklausiau ir vilkas iš kart sukluso.

Sudrebėjusi labiau susisupau į paltą ir vilkas tai pastebėjo. Amtelėjęs, jis įsikando į rankovę ir trūktelėjęs, lyg bandydamas mane priversti atsikelti.

-Aš negaliu paeiti,- Tyliai sumurmėjau Mercy.

Ji lyžtelėjau si man skruostą, atsigulė iš šono ir padėjo galvą ant kelių. Paglosčiusi ją, apsikabinau ir užsimerkusi, atrėmiau galvą į medį. Nuo Mercy kailio, mano kojos pradėjo šilti. Po kiek laiko mano pėdų pirštai atšilo ir ji pasitraukė. Šoktelėjusi į viršų ji pavizgino uodegą.

Pabandžiau atsistoti. Nuo laikinos šilumos, atsirado ir energijos. Mercy laiminga šokinėjo aplinkui.

-Ačiū,- Šyptelėjau jai. Buvau tikrai dėkinga.

Ji iškišusi liežuvį pakreipiau galvą ir netrukus pradėjo eiti tolyn. Stebėjau ją, nesuprasdama, ką man daryti dabar. Mercy sustojo, lyg laukdama manęs. Nusekusi iš paskos laukiau ir stebėjau, kur ji mane veda.

Mano jėgos pradėjo vėl silpti, kadangi jai buvau ilgai nevalgiusi. Kelis kartus suklupau ir galiausiai parkritau ant kelių. Daugiau nebegaliu. Šalia stovinti Mercy pradėjo inkšti. Pažvelgusi į ją patryniau nejaučiamas rankas.

Mercy garsiai sukaukė ir priėjusi prie manęs, urgzdama įsikando į paltą. Ji pradėjo tempti- Taip buvau priversta vėl atsistoti. Nors ir klupinėdama, pasileidau toliau. Kojas karts nuo karto pakirdavo, rankos vis labiau šalo. Bet vos tik buvau beprarandanti viltį, priešais pasirodė kaimelis.

Tai mano išsigelbėjimas.