Bijanti Lemties

10.

Ketvirta taikinio diena.

Gulėjau savo kambaryje, kuriame miegodavau, kai atvažiuodavau pas senelę. Varčiausi lovoje gerą valandą, bet niekaip užmigti nepavyko. Galiausiai atsisėdusi, perbraukiau per veidą delnais, ir permečiau kojas per lovos kraštą. Ant lovos galo gulinti Mercy pakėlė galvą.

Atsistojusi, pasitaisiau ilgus baltus naktinius. Priėjusi prie lango, atsisėdau ant palangės ir prisitraukiau kelius. Padėjusi ant jų smakrą, atsidusau. Stebėjau tamsą lauke, šiek tiek apšviestą žvaigždžių, esančių danguje. Netrukus pradėjo snigti. Atkentėjau keturias dienas iš savaitės. Tada būsiu saugi ir bus ištrauktas naujas taikinys.

Prilietusi stiklą piršto galiuku, stebėjau, kaip jis pasipuošia ledo raižiniais. Jie plėtėsi greitai ir netrukus jau stiklą dengė delno pločio raižiniai. Atitraukti pirštą stebėjau, kaip jis pradeda tirpti. Ir netrukus lašeliai nuriedėjo langu, nepalikę nė dalelės ledo.

Susimąsčiusi, apsikabinau save rankomis ir atrėmiau galvą į sieną. Stebėjau vaizdą pro langą su savo nakties tamsumo akimis.

"-Kas tave pasiuntė?- Kitoje rankoje vis dar liepsnojo balta ugnis.

-Niekas.- Jis sušnabždėjo.

Prikišo prie jo veido liepsną ir pajudinau pirštus. Vaikino akys išsiplėtė ir jis stebėdamas ugnį, pasuko veidą, lyg saugodamasis, kad neapsidegintų.

-Gerai!- jis suriko ir aš užgesinau liepsną.- Mane pasiuntė Gonoras!

-Kas jis?- paklausiau ir atitraukiau liepsną.

-Vilkolakių ir vampyrų vadas.- jis lengviau atsikvėpė ir giliai šnopuodamas tarė.- Jis yra atsakingas už taikinių mirtis. Liepė tave suieškoti. Kitaip kils žmonių sukilimas ir perversmas."

Perbraukusi per veidą delnais, patraukiau nuo veido plaukus.

-Negali užmigti?- Kambaryje pasirodė Joe.

-Kažkas panašaus.- Tariau, neatitraukdama akių nuo lango.

Joe pažvelgė į Mercy su keistu žvilgsniu ir priėjo arčiau manęs

-Ką turi omenyje sakydama..-Jis paklausė. Trumpam pažvelgiau į jį.

-Kažkas?- paklausiau. Joe nustebęs linktelėjo.- Per keturias dienas daug kas pasikeitė ir įvyko.

"Tarkim kas?"- Galvoje nuskambėjo Joe balsas.

-Daug kovų, pažinau daug dviveidžių žmonių.- Tariau ir pažvelgiau vėl pro langą.

"Ji paiskeitusi".- Joe mintys privetė mane kiek nusivilti.

-Taip aš pasikeičiau, Joe.- Tyliai tariau. Nors ir mano asmenybė pakito, tai nebuvo mano sprendimas. Tai buvo lemtis, kurios galo aš bijau.

-Ką? Iš kur tu..-Jis paklausė.

Pažvelgus į Joe nutiko tas pats, kas ir su Marta. Prieš akis iššoko visas jo gyvenimas. Viskas ką aš mačiau, tai buvo linksma, bet staiga vienas prisiminimas mane užkliudė. Septynerių sulaukęs Joe stovėjo už durų ir klausėsi žmonių pokalbio. Jie tylomis kalbėjo apie Gonorą. Kaip jie turi sustabdyti. Bet moters žodžiai mane privertė sustingti.

"-Mes negalime paaukoti jos.- Ji tyliai sukukčiojo.

-Mes ir neaukosime.-vyras tyliai tarė.-Mes eime aukotis dėl jos. Negalime nutraukti to patys, kai užaugs Ana bus paaukotoji. Ji bus išrinkta savaitės taikiniu. Pirmą sieną ji atsiskirs nuo brolio. Antrą patirs tikrąjį šaltį ir dviveidiškumą pasaulyje. Trečią pagaliau išsilaisvins iš mažos mergaitės kiauto. Ketvirtą supras kas esanti. Penktą suplanuos. Šeštą pasiryš. Septintą išvaduos."

-Tai tiesa? Aš paaukotoji, tiesa?- Pažvelgiau į Joe.-Tu žinojai, kad aš būsiu taikiniu. Kad aš kausiuosi, kad..

-Taip.- Jis nespėjus man pabaigti tarė.

-Ir tu man nesakei?- sušnabždėjau. Jaučiau, kaip mano kraujas po truputį užviria.

-Taip.- jis atsakė tuo pačiu žodžiu.

-Kodėl...kodėl man nesakei?- Normaliai atsisėdau ant palangės ir vėliau nulipau nuo jos.

-Nes tikėjau, kad tai bus netiesa.- jis sušnabždėjo ir tyliai atsiduso.