Bijanti Lemties

5.

Visi stovėjo išsigandę, o aš tuo tarpu pajutau, kaip manyje kažkas pasikeičia. Mano veidas ir žvilgsnis tapo išdidūs, stovėsena tapo tvirta, rankos atšalo. Ištiesusi rankas, jas pasukau į šoną, taip sudarydama vėjo gūsį. Kornelija buvo nupūsta atgal ir nusileidusi ant kelio, suurzgė. Visi stebėjo įvykį sulaikę kvapą.

Manyje esantis žvėris, lyg pabudo iš ilgalaikio miego. Mano akys tapo baltos, rankose atsirado baltos liepsnos. Stovėjau laukdama, ką Kornelija darys toliau. Bet vos jai sujudėjus, Kornelija buvo nublokšta kito vėjo gūsio. Bet šio aš nesudariau. Korneliją nubloškė Marta.

Nustebusi ir atsigavusi iš savo kovojimo būsenos supratau ką padariau. Iš kur tiek galios? Kas su manimi darosi?

Mano rankos pradėjo drebėti, ugnys, buvusios delnuose dingo. Akių ryžtas buvo pakeistas baime. Aš savęs nesuvaldžiau ir apsisukusi, pasileidau bėgti pro žmonių minią.

Pirma diena ir aš jau susimoviau. Išbėgusi į lauką, pajutau, kaip per mano ploną drabužių sluoksnį prasiskverbia šaltas vėjas. Susipususi į megztinį, pasileidau toliau. Mano skruostus spaudė šaltukas. Bet visai netrukus aš apsipratau. Visas šaltis dingo.

Po kojomis čežantis sniegas privertė mane pasijusti laisva. Tai... lyg dalis manęs.

Sustojusi viduryje miško, patryniau delnus ir išsišiepusi pažvelgiau į medžius, kurie tiesėsi aukštai į dangų. Net nežinau kodėl, bet aš atsitraukusi per kelis žingsnius, pajutau, kaip mane užvaldo didelis energijos pliūpsnis. Įsibėgėjusi, pašokau aukštyn ir pasistūmėjusi rankų sukelta oro srove, pradėjau kopti milžiniškomis medžių šakomis.

Nusileidusi ant pirmos medžio šakos, susvyravau, bet ištiesusi rankas išsilaikiau. Atsispyrusi, toliau kopia aukštyn, o mano veidą puošė žaisminga šypsena. Net nežinojau,kad taip galiu.

Galiausiai,kai pajutau, jog esu pakankamai aukštai, prisėdau ant stebėtinai storos medžio šakos ir atsirėmiau į kamieną nugara. Mane buvo užplūdęs nuostabus jausmas. Tiesiog sėdėjau ir stebėjau, kaip danguje šviečianti saulė, leidžiasi žemyn.

Galvoje nebesisuko mintys apie Kornelijos užpuolimą. Galva buvo tiesiog tuščia. Pažvelgusi į savo rankas ir megztuką, kuris buvo spėjęs kiek aplipti sniegu, nusijuokiau. Šiuo metu man buvo linksma. Bet šypsena dingo, kai išgirdau minios žmonių balsus. Jie šaukė mano vardą.

Pažvelgusi apačion pamačiau, kaip Keli vaikai prabėga, apsipustę storais kailiniais. Net buvo juokinga į juos žiūrėti taip bėgančius.

-Anabele!- Visi šaukė mano vardą lyg išprotėję.

-Mes jos niekada nerasim.- Viena mergina piktai tarė.- Iš vis,kodėl mes taip vargstam? Dingo, tai dingo. Tegul ir miršta ji iš alkio.

"Auč"- tyliai pagalvojau.

-Nekalbėk taip, Liz.- pasirodė Lukas.- Ji turi atsirasti. Kitaip mūsų kaimelis miręs.

Susidomėjusi, rankomis pasirėmiau į šaką ir palinkau į priekį.

-Žinau, Lukai.- Ji suzyzė.- Tiesiog mes jos ieškome jau valandą.

-Ji atsiras. Galiausiai sušals, praalks ir sugrįš.- Lukas ramiai patraukė pečiais.

"Man nepatinka jo tonas"- sunerimau.

-Žinai man jos kiek gaila.- Liza atsiduso.- Turiu omenyje, kad mes su ja turėsim taip pasielgti.

-Žinau, bet tai mūsų kaimelio saugumui.- Lukas apkabino merginą per pečius ir pasuko tolyn. Man darosi baugu ten grįžti.

"Ir neprivalai."- sau tariau mintyse ir išsišiepusi, vėl grįžau į tą pačią sėdėjimo poziciją.

Tik pažvelgus į priekį sucypiau iš išgąsčio ir vos nenuvirtusi žemyn, įsikibau į artimą šaką. Prieš mane tupėjo Mercy. Ji ramiai stebėjo mane, tankiu puslankiu plakdama uodegą.

-Mercy,- Tyliai tariau ir ištiesiau rankas.- Tyliai, juk nenori, kad aš būčiau surasta.

Nervingai nusišypsojusi stebėjau, kaip vilkas iškiša liežuvį ir pradeda šnopuoti pro burną. Jis papurtė galvą lyg Supratęs, ką pasakiau.

-Ačiū Dievui.- tariau ir Mercy priėjusi, atsigulė man ant kelių.