Bijanti Lemties

15.

Dvi dienos po taikos paskleidimo

-Mano sesuo.- ant pakylos stovėdamas Joe nurijo seiles. Akyse susikaupusios ašaros buvo nuvalytos ranka.- Anabelė. Ji buvo maža mergaitė su didele širdimi. Ji pasiaukojo dėl visų būsimų taikinių, būsimų paaukotojų.

Joe nuleido akis į jo laikomą dėžutę turinčią ledo luitą su žinute jame. Tai buvo viskas, kas liko iš merginos pėdsakų. Viskas buvo sugriuvę, žemė nusėta lavonais. Neliko nieko, net ir iš merginos kūno. Tik jos suledijusios ašaros, prišalusios prie kelmo, kur ji ir  pasiaukojo.

-Ji buvo didis žmogus.- Joe balsas virpėjo. Jo viduje siautė kaustančių jausmų audra.- Ir aš jos niekada nepamiršiu.

Netrukus vaikinas buvo nulydėtas susigraudinusios močiutės, nuo pakylos. Jo rankose laikoma dėžutė drebėjo nuo jo pačio kūkčiojimo.

"Myliu tave, Joe."- tai buvo žinutė palikta Anabelės. Paskutinis dalykas jam likęs iš sesers. Atrodo jo gyvenimas patuštėjo per daug, kad jis galėtų išsikapstyti vienas.

Pasitaisiusi kapišoną, dengiantį mano veidą, apsisukau. Patrakusi rankas nuo kamieno, pažvelgiau žemyn. Nušokusi kiek tolėliau, ant sniego, pritūpiau prie Mercy. Paėmusi ją už galvos, suliečiau mūsų kaktas ir pajutusi susikaupusias ašaras, kelis kart sumirksėjau.

-Tai buvo lemta nutikti,- tyliai sušnabždėjau drebančiu balsu ir nusivaliusi ašaras, užsimerkiau.

Pabaiga