Bijanti Lemties

12.

Šešta taikinio diena.

Sėdėdama ant šakos mąsčiau apie viską. Tėvus. Joe. Martą. Netgi Mercy.

Atrėmusi galvą į kamieną atsidusau ir delnais perbraukiau per veidą. Viskas taip painu. Mąsčiau apie rytojaus planą, kaip aš paliksiu šį pasaulį. Gal aš neįvertinau Gonoro? Gal jis tikrai yra stipriausias iš visų vampyrų?

Užsikišusi plaukų sruogą sau už ausies, pažvelgiau į ant kitos šakos miegančią Mercy. Jos kūną puošiantys ornamentai, privertė mane pasijusti bent kiek ramesne. Ir aš net nežinau kodėl. Atsistojusi, netyčiomis pažadinau Mercy. Ji papurčiusi galvą, kad prasibudintų, pažvelgė į mane.

-Labas rytas.- perbraukiau ranka per plaukus ir nusižiovavau.

Tylomis nušokau ant žemės ir paėmusi į rankas sniego ištryniau juo savo veidą. Taip galutinai pabudau. Mercy nusileido šalia manęs. Pradėjusi eiti kiek toliau, stebėjau, kaip Mercy nusirąžiusi ristele mane pasiveja. Pakasiusi jai paausį, toliau ėjau. Nežinojau kur aš suku, nežinojau, ką šiandien veiksiu. Pasak tėvų šiandien aš "pasiryšiu". Bet... atrodo mano mintys sukasi tik aplink mirtį ir baimę paskutinei dienai.

-Anabele?- Staigiai atsisukau atgal. Už manęs pasirodė Lukas. Mano delnuose užsižiebė baltos liepsnos.- Ramiai, aš tavęs neskriausiu.

"Man reikia, kad ji nusiramintų. Kitaip nieko padaryti negalėsiu" Luko mintys mane privertė įniršti.

Pasukusi koją, sukėliau kupolo formos ledo skydą ir į jį atsitrenkė kelios strėlės. Viena iš jų buvo ištepta baltu skysčiu.

Nuodai.

Nieko nesakydama ramiai atsistojau kojomis į grakščią pozą- šonu į Luką, ir ištiesiau į jį ranką. Mane gaubęs skydas pradėjo šviesėti. Po kelių akimirkų per jį nieko nesimatė.

Lukas kiek palaikęs, paėmė įstrigusią nuodų strėlę ir smeigė ją dar kartą į kupolą. Ledas įskilo ir netrukus subyrėjo. Manęs viduje jau nebebuvo.

-Velnias!- sušuko Lukas ir numetė į sniegą strėlę.

Stebėjau kaip jis keiksmais puošia tylą, iš medžio viršūnės. Šalia manęs tupėjo Mercy. Buvau atsirėmusi nugara į medį, o nuleista ranka tyrinėjau voką, kurį spėjau pagriebti iš lankininko, šovusio į mane nuodingą strėlę. Jis tarp kitko stovėjo visai netoli įvykio vietos.

Kiek palaukusi, kol jie patrauks toliau, atplėšiau voką ir pradėjau skaityti. Tai tebuvo vienas sakinys.

,,Dvi dienos- ne ilgas laiko tarpas."

Susiraukusi prisėdau, dar kelis kartus perskaitydama tekstą. Prireikė kelių gerų minučių susiprasti, kad čia rašoma apie mane, tik ne kaip apie princesę. Kalbama apie mane, kaip taikinį, paaukotąją.

Atsidususi paglosčiau Mercy ir atsirėmiau nugara į medį. Pergalvojau Luko veiksmus. Savo veiksmus. Savo visą paauglystę. Tėvų netektį, kai buvau vos penkerių. Kaip jie išėjo man nieko nepasakę.

Sėdėjau tyloje, paskendusi savo mintyse. Nebuvau sutrukdyta net pelėdos, skelbiančios miškui savotiškas žinias. Tik šalimais gulinti Mercy padėjo man ant kojų galvą išpūtė karštą orą pro šnerves. Pakasiusi jos paausį, atrėmiau galvą atgal.

"Kol Gonoras nežino pranašystės, viskas klostysis pagal planą."- pagalvojau ir užmerkiau akis.