Bijanti Lemties

6.

Antra taikinio diena

Pabudau nuo judesių man ant kelių. Prasimerkusi pažvelgiau tolyn ir išpūčiau iš plaučių orą, kurie aišku pasirodė garų forma. Paglosčiusi snaudžiančią Mercy, nusistebėjau. Buvau taip plonai apsirengusi ir man nė kiek nebuvo šalta. Tai buvo mano svajonė, kai buvau maža. Žaisti sniegu, nesušąlant.

Bet staiga man ant akių užkrito plaukai. Tik jie buvo ne tamsūs, o balti. Pagriebusi sruogą, pažvelgiau į ją nustebusi. Apčiuopiau daugiau plaukų ir apžiūrėjau. Jie taip pat buvo balti. Garsiai nusijuokusi, netyčiomis prikėliau Mercy ir ši papurčiusi galvą, apsižvalgė.

-Atleisk, kad prikėliau, Mercy.- Šiuo metu man draugų nė nereikėjo. Aš turėjau baltąjį vilką, kuris nesipriešindamas bendravo su manimi.

Ji lyžtelėjo mano ledinę ranką ir aš visai netrukus, pavėliau jos purius gaurus.

-Ką veiksime šiandien?- paklausiau, lyg tikėdamasi, jog ji atsakys.

Vilkas atsistojo ant šakos, kuri buvo pakankamai didelė, jai stovėti stabiliai. Nusipurčiusi menką miegulio jausmą, ji žvaliai nusižiovavo. Ji palaukė, kol aš atsistosiu ir lyg kokia lūšis pradėjo grakščiai šokinėti žemyn. Ji keturiomis kojomis vis atsispirdavo į šakas, ji netrukus nusileido ant sniego ir pažvelgė viršun į mane.

Neatsilikdama per daug, taip pat pradėjau šokinėti žemyn, o mano balti plaukai plaikstėsi į šonus. Man jie vis pradeda labiau ir labiau patikti. Galutinai nusileidusi ant žemės, paglosčiau Mercy ir pradėjau eiti tolyn. Ji sekė iš paskos.

Sniegas čežėjo man po kojomis, o vilkas, einantis šalia, pradėjo klausytis gamtos ošesio. Jos ausys staiga sustingo ir ji suurzgė. Kažkas čia ne taip.

Man nespėjus sureaguoti, buvau nublokšta į medį. Kūną pervėrė neapsakomas skausmas. Mercy garsiai sulojusi, atsistojo priešais užpuoliką. Padėjusi ant kaktos ranką, pajutau,kaip mane užvaldo neapsakoma jėga. Tokia pati, kaip kovojant su Kornelija.

Papurčiusi galvą atsistojau ir degančiomis iš įniršio akimis pažvelgiau į vilkolakį. Jis stovėjo vilko pavidalu ir pakreipė galvą. Nieko nelaukusi puoliau jį. Žengusi žingsnį atgal, prieš save ore permečiau rankas ir pajutau, kaip per jas pereina stipri energija. Vilkolakiui tai ne į naudą.

Vilkas turėjo išlikti stabilus, kad jo nenupūstų sūkurys, sukurtas mano burtų. Nieko nelaukusi, uždegiau delnuose baltas liepsnas ir pamačiusi, kad vilkolakis jau yra žmogaus pavidalu, priėjusi, iš kumščio daviau jam į veidą. Gerai, mano jėgos jau pradeda mane kiek gąsdinti.

Pašokusi ir apsisukusi spyriau jam į galvą ir šis susvyravo. Nieko nelaukusi, nupūčiau jį su vėjo srove ir jis atsitrenkė į medį. Priėjusi, prispaudžiau jį prie kamieno, ranką laikydama jam prie kaklo.

-Kas tu?- suurzgiau ir pažvelgiau į jį. Vaikino akyse matėsi baimė.

-Aš..- jis pradėjo mikčioti, bet aš stipriau spūstelėjau ranką ir jis už jos užsigriebė, duodamas ženklą, kad pradeda dusti.

-Atsakyk!- surikau ir kiek atleidau jo gerklę, leisdama deguoniui vėl patekti į vaikino plaučius.

-Aš Eltonas.- Jis giliai kvėpuodamas tarė.

-Kas tave pasiuntė?- Kitoje rankoje vis dar liepsnojo balta ugnis.

-Niekas.- Jis sušnabždėjo.

Prikišo prie jo veido liepsną ir pajudinau pirštus. Vaikino akys išsiplėtė ir jis stebėdamas ugnį, pasuko veidą, lyg saugodamasis, kad neapsidegintų.

-Gerai!- jis suriko ir aš užgesinau liepsną.- Mane pasiuntė Gonoras!

-Kas jis?- paklausiau ir atitraukiau liepsną.

-Vilkolakių ir vampyrų vadas.- jis lengviau atsikvėpė ir giliai šnopuodamas tarė.- Jis yra atsakingas už taikinių mirtis. Liepė tave suieškoti. Kitaip kils žmonių sukilimas ir perversmas.

Tylėdama atleidau jo gerklę ir nuleidau ranką. Galvoje viską bandžiau apmąstyti. Jie manęs vis dėl to ieško. O tai reiškia, jog ilgam gyva neliksiu. Galiu tik slapstytis, tikėdamasi, jog manęs nepastebės.

Bet man nespėjus susivokti, Eltonas puolė mane, pasinaudojęs proga, kol buvau užsigalvojusi. Jis mane parbloškė ant žemės ir prispaudė prie jos kiek galėjo stipriau. Jaučiau, kaip jo pirštai skaudžiai įsirėžia man į odą. Suurzgusi apsižvalgiau. Negaliu leistis sugaunama. Tik ne tada, kai esu savaitės taikinys.

-Paskutiniai žodžiai?-Jis pašaipiai paklausė. Apsižvalgiusi nusišypsojau. Vaikinas sutriko. Nustojusi priešintis pažvelgiau tiesiai jam į akis.

-Žinai, nelabai protinga pulti žmogų,- tariau ir jis pavartė akis.- Kai pats stovi jo valdomoje gamtos dalyje.

Vaikinas tik po kelių sekundžių, suprato, kad susimovė. Mano delnai netrukus buvo suliesti su žeme ir vaikino akyse susikaupė baimė. Ant mano delnų atsirado balti raižiniai ir netrukus visas slėnis buvo nušviestas dėl didžiulės jėgos sprogimo.