Bijanti Lemties

13.

Septinta ir paskutinė taikinio diena

Visi kaimai ir miestai buvo sukelti ant kojų, kol tuo tarpu aš ramiai slėpiausi miške.

Žinojau, kad tai mano paskutinė diena. Diena, kai viskas pasibaigs. Gonoras ir jo įvestos taisyklės išnyks. Jis bus nugalėtas manęs. Mercy jau buvo pasiųsta atgal į kaimą. Nenorėjau, kad ji matytų tai, kas dabar turėtų įvykti.

Tylomis stovėjau šalia medžio, pusiau pasislėpusi už jo. Stebėjau sargybinius viduje. Laukiau kada jie bent sekundei nusisuks. Ir ta proga netrukus pasitaikė. Sargybinių dėmesį pavogė atvažiavęs sunkvežimis. Nieko nelaukusi su šiauriniu vėju nusigavau prie įėjimo ir pasislėpiau koridoriuje. Atrodo laikas veikti.

Nepalikdama pėdsakų pasileidau pagrindinio Gonoro valdymo kambario link. Mano kraujas pulsavo, širdis plakė stipriau, nei kada nors. Sustojusi prie reikiamų durų giliai įkvėpiau. Štai. Akimirka kai aš mirsiu.

Rankomis pastūmiau didelias duris ir įsiveržiau į kambarį. Visų ten esančių žmonių dėmesys susitelkė ties manimi.

-Anabelė Folks.- Vyras, sėdintis didžiulėje kėdėje, salės gale atsistojo. Jo juoda mantija dengė jį visą. Dalis einant slinko grindimis.- Šios savaitės taikinys. Laukiau tavęs.

Nieko nesakiau ir šaltu žvilgsniu bandžiau jį nuginkluoti. Deja man tai neišdegė. Toks pats rezultatas buvo gautas ir bandant įsibrauti į jo mintis.

-Laukiau tavęs šimtus metų.- Jis pašaipiai tarė, tempdamas laiką. Kas man labai nepatiko.- Ir štai tu čia, vienui viena.

-Aš tiesiog nesu silpna, Gonorai. Ne taip kaip tau, būnant stipriai man nereikia kitų baimės ar pagalbos.- Tariau, atsistodama šonu ir ištiesdama ranką.- O dabar pabaikim tai.

-Nemanau, kad viskas turi būti taip išspręsta,- Jis piktokai šyptelėjo. Laukiau jo veiksmų.

-Bet jis man palankiausias,- praskėtusi delną, nubloškiau vyrą į jo kėdę.

Jis papurtęs galvą suurzgė ir puolė mane. Pribėgęs užsimojo iš kumščio, bet aš spėjusi pasilenkti, nuspyriau jį tolyn. Pasukusi dešinę koją, sukėliau didelę audrą salėje. Visi daiktai pradėjo puoštis sniego sluoksniu.

Gonoras laikydamas priešais savo veidą ranką mane bandė pasiekti. Sustiprinau audrą. Vaikinas neišsilaikęs, bloškėsi į sieną. Panaikinusi vėją priėjau prie vampyro ir pritūpiau prie jo.

-O tai buvo blogas žingsnis,- jis suurzgęs, paėmė mane už gerklės.

Sukosėjusi niekuom, įrėžiau savo nagus jam į ranką. Mano kvėpavimo takai užspausti, o tai reiškia, kad turiu vos dešimtį sekundžių. Prilietusi delnais jo ranką paleidau kerus. Vyro ranka pradėjo virsti ledo gabalu. Surikęs iš skausmo Gonoras užsimojo ir paleido mane į sieną. Per nugarą ir šoną perėjo skausmo lavina. Giliai kvėpuodama pasirėmiau ranka. Vaizdas kiek suraibuliavo.

Vyras užsiėmė už rankos, pusiau virtusios ledu. Tai nepanaikinamas užkeikimas. Pabandžiusi atsistoti, pasirėmiau ranka į sieną. Mano kojos drebėjo nuo skausmo visame kūne. Taip ir likau klūpoti prie sienos.

Vampyras pradėjo eiti manęs link ir aš ištiesusi ranką į jį, paleidau tuos pačius stingdančius kerus. Vyro žingsniavimo tempas vis lėtėjo. Kai pusę kūno tapo ledu, jis nebepajėgė pajudėti. Tik odą priverčiantis pašiurpti riksmas skrodė pilies sienas.

Ledas jau buvo pasiekęs vyro pečius, kai jis pažvelgė skausmo perpildytomis akimis į mane. Jis nebegalėdamas pajudinti nei rankos sušnypštė.

-Taikinių rinkimas nesibaigs, kol visi vampyrai nebus išnaikinti,- jis sušnypštė.- Mano mirtis nieko nereikš.

Vaikino veidas tapo skaidriai mėlynos spalvos. Ledas apgaubė jo visą kūną ir po kelių sekundžių subyrėjo.

Gonoro paskutiniai žodžiai privertė mane susiprasti, kad tai ne pabaiga. Ir man lemta viską užbaigti, bet šį kartą plano aš neturėjau.