Twin Stilinski; [Sterek & Stydia]

2.

Stiles Stilinski

-Tėti!- surikau išbėgdamas iš kambario tuo pačiu bandydamas užsidėti marškinėlius, bet tada nematydamas, kur link bėgu atsitrenkiau į sieną ir parkritau ant žemės sudejuodamas iš skausmo. Rankas vis dar laikiau virš galvos, įstrigęs marškinėliuose.
-Kas yra?- išgirdau tėčio balsą ir apsivilkęs galiausiai juodus marškinėlius pažvelgiau į jį iškišusį galvą pro kambario duris. Kiek susiraukiau patrindamas savo šoną, kur susitrenkiau.
-Kodėl nepažadinai? Aš vėluoju ir net neketinai manęs pažadinti? Aš maniau, kad tau rūpiu?- kalbėjau nuliūdęs atsistodamas ir nusivaliau kiek dulkėtus džinsus. Mes tikrai seniai tvarkėme namus su tėčiu.
-O aš maniau, kad tu jau mokykloje, nes..,- vyras sumurmėjo pažvelgdamas į laikrodį ant riešo.- Jau vyksta trečia pamoka.
-Šūdas!- apsisukau ir nubėgau į kambarį greitai pradėdamas ieškoti, kur yra mano kuprinė, radęs ją po lova ištraukiau ir susiraukiau pamatęs, kokia ji yra apdulkėjusi. Juk kuprinė nebuvo ten taip ilgai, kodėl ji taip atrodo? Papurtęs galvą išskubėjau iš kambario ieškodamas automobilio raktų džinsų kišenėje ir šįkart žiūrėjau, kur einu. Nusileidęs laiptais žemyn ir ištraukęs raktus iš kišenės nukabinau nuo pakabos megztinį.
-Aš jau einu, susitiksime vakare, gal ir anksčiau, jei kas nors mirs ir nepamirši man pranešti!- riktelėjau atidarydamas namo duris ketindamas išeiti, bet tada pastebėjau žmogų prieangyje ketinantį pabelsti į duris.
-O dieve.
-Kas per šūdas.
Ištarėme kartu su nepažįstamu vaikinu, nors iš išvaizdos buvome panašūs. Nors žodis panašus buvo neteisingas, jis atrodė lygiai taip pat, kaip aš, tik jo akis dengė akiniai. Tai neįmanoma, aš neturiu brolio ar sesers, o čia dar stovi mano kopija? Tyrinėjau jį tyloje, kai jis darė tą patį, galėjau matyti, koks sutrikęs jis yra.
-Kai-
Pradėjau kalbėti, bet tada nutilau suvokdamas, kad tai gali būti net ne žmogus. Šitas miestas perpildytas būtybių, apie kurias net nebuvau susimąstęs, tai gal jis yra išvaizdos keitėjas? Šūdas. Pradėjau eiti atgal lėtai ir užtrenkiau duris jas užrakindamas ir tada numetęs nereikalingus, rankose laikomus daiktus, susiradau telefone Scott vardą ir pradėjau jam skambinti jausdamas, kaip neramiai aš jaučiuosi. Pažvelgiau į duris galvodamas, kad gal tiesiog pasąmonė žaidžia su manimi, o aš to tikrai nepasiilgau.
-Kas yra?- išgirdau tyliai šnabždant vaikiną jam atsiliepus telefonu ir pajaučiau, kaip prisiglaudžiu prie sienos. Fone galėjau girdėti kalbant mokytoją, bet neturėjau laiko atpažinti, kas būtent kalba.
-Tu turi kuo greičiau atvykti pas mane, problemos didumas yra milžiniškas ir aš nežinau, ką daryti, už mano namo durų stovi kažkas, kas atrodo lygiai taip pat kaip aš ir- tėti ne!
Riktelėjau pamatęs, kaip mano tėtis nueina prie namo durų ir jas atrakinęs atidaro. Su siaubu žvelgiau į vyrą, kuris ką tik atidarė duris ir akimirkai tikėjausi nieko neišvysti prieangyje, bet tas vaikinas vis dar stovėjo vietoje, tik šįkart susiraukęs.
-Sveikas, Stuart, užeik vidun,- išgirdau tėtį ištariant ir pažvelgiau į jį sutrikęs. Stuart?
-Kas čia vyksta?- ištariau vis dar laikydamas telefoną prie ausies ir po to supratau, kad pokalbis su Scott buvo pasibaigęs.- Koks dar Stuart? Kas jis ir kodėl jis mano kopija?
-Tavo kopija? Tai gal tu mano kopija,- ištarė tas Stuart ir susiraukiau. Žvelgiau į tėtį laukdamas paaiškinimo, bet blogų minčių, kad jis gali būti ne žmogus, neatmečiau.
-Stiles, tai tavo brolis dvynys Stuart. Stuart, tai tavo brolis dvynys Stiles. Nuo šiol Stuart gyvens pas mus, žinau, kad dabar turite daug klausimų, bet aš jus viską paaiškinsiu, kai grįšiu iš darbo,- ištarė šerifas ir aš nustebęs žvelgiau į jį.
-Brolis? Kodėl man niekada nepasakojai? Ar tu juokauji?- klausinėjau jo, bet tėtis ignoravo mane. Jis parodė, man kad prieičiau prie jo.
-Po to pakalbėsime, nereikia kviesti Scott, Stuart žmogus ir tikrai tavo brolis. Neprasitark jam apie tai apie ką nereikia,- tarė ir su tuo išėjo iš namų palikdamas mane su tariamu dvyniu. Pažvelgiau į jį, kuris dairėsi aplinkui.
-Aš jau nekenčiu šio miesto,- sumurmėjo jis.
-Tai gali grįžti ten iš kur atkeliavai,- ištariau pakeldamas kuprinę nuo žemės stebėdamas Stuart. Turiu blogą jausmą dėl jo ir tikiuosi atvykęs Scott patvirtins tai, kad galėtume išvyti jį iš čia.
-Jei galėčiau jau keliaučiau atgal. Spėju turėtų būti apmaudu, nes tu esi bjaurusis dvynys,- mirktelėjo man ir susiraukiau.
-Mes atrodome vienodai.
-Ir štai vis tiek sugebi atrodyti blogiau,- gūžtelėjo jis, pradėdamas lipti laiptais į antrą aukštą.
-Turėk omeny, kad moku paslėpti lavoną,- ištariau sekdamas paskui jį. Turiu jausmą, kad jis mane nervins daugiau nei aš sugebu pats save sunervinti.

Tikiuosi dalis jums patiko, rašė Ugnė, laukiu nuomonių :33