Twin Stilinski; [Sterek & Stydia]

3.

Stuart Twombly

Kai įėjau į jo kambarį, bent jau manau, kad tai jo kambarys, apsidairiau. Ant grindų mėtėsi keletą drabužių, ant stalo buvo nešiojamas kompiuteris ir maisto likučių. Prie lango, esanti siena buvo apklijuota kažkokiomis nuotraukomis ir prie tų nuotraukų buvo prisektas raudonas siūlas. Tos nuotraukos nebuvo kažkokių įžymių žmonių, o kaip čia pasakius.. nužudymų nuotraukos? Jis ką, domisi tokiais dalykais? Ar jam išvis patinka CSI ir kitas mėšlas? Dieve, šis žmogus darosi vis keistesnis.

“Patinka mano siena, huh?” Jie paklausė atsistodamas priešais mane.

“Man čia niekas nepatinka.” Sumurmėjau.

Padėjau juodą krepšį, kuriame buvo patys svarbiausi dalykai man išgyvenant, ir nusiėmęs kuprinę nuo pečių, atsisėdau ant juodos kėdės. Pakėliau akis į jį ir vėl jį nužvelgiau. Kodėl mano mama apie tai neminėjo? Jėzau, aš būčiau pasiruošęs šitam kvailam dalykui.

“Tai iš kur tu atvažiavai?” Jis paklausė atsisėsdamas ant lovos.

“Tai iš tikro ne tavo reikalas. Nežadu tau nieko sakyti apie save. Tu taip pat gali nesistengti, nes akivaizdžiai man nerūpi.” Pasakiau išsitraukdamas telefoną.

Jis giliai įkvėpė. “Kokiu tikslu čia atvažiavai?”

Pavarčiau akis. “Ar tau nereikia kažkur eiti ir palikti mane ramybėje? Aš nenoriu tęsti šio beprasmio pokalbio.”

“O taip, žinoma. Aš tikrai paliksiu nepažįstamą žmogų savo namuose." Pasakė sarkastiškai.

Bandžiau prisiminti jo vardą, bet tikriausiai man per daug nerūpi, jog sugebėčiau prisiminti. Prisiminiau, kad mamai pažadėjau su šiais žmonėmis būti maloniu, tačiau šįkart šį pažadą ketinu sulaužyti. Turiu minusą. Aš ne visada laikausi pažadų, bet tam būna tikrai gerų priežasčių. Ir šįkart toji priežastis, kodėl nesilaikysiu pažado, kad šis kvailys jau erzina. Tikriausiai net tas vyras, kuris atseit yra mano biologinis tėvas, yra taip pat erzinantis.

Jėzau, padėk man išgyventi šiuos metus.

Mes sėdėjome tyloje, kol galiausiai kažkas įbėgo į kambarį, kuriame buvau aš ir mano kopija. Pakėliau akis nuo telefono ir pažvelgiau į tą žmogų. Jis turėjo juodus plaukus ir turėjo keistus veido bruožus. Keistuolis.

Jis žiūrėjo į mane taip, lyg būtų pamatęs ateivį, kuris ketina jį nužudyti visais įmanomas būdais. Pala, ar įmanoma nužudyti žmogų visais įmanomais būdais? Turiu omeny, kai pirmą kartą nužudai, antrą kartą jo nužudyti negalėsi, tik sužeisti to žmogaus lavoną. Aš būtinai turėsiu apie tai pasigooglinti.

“Kas čia per velnias?” Jis prabilo ir mano kopija atsistojo.

“Dėl to aš tau ir skambinau,” Jis tarė. “Jis mano dvynys brolis ir…” Ir likusią sakinio dalį jis sušnibždėjo jam į ausį.

“Stiles, tai kvaila.” Tas jo draugas, su keistais veido bruožais pasakė.

Taigi, jo vardas Stiles. Kas čia per vardas? Aš esu girdėjęs keistų vardų, tačiau šis peržengia visas ribas.

Staiga jo draugas priėjo prie manęs ir ištiesė ranką. “Labas aš Scott, Stiles geriausias draugas.”

“Nedomina.” Gūžtelėjau pečiais priversdamas tuos du keistuolius susižvalgyti.

“Na, matau nesi pačios geriausios nuotaikos.” Jis prabilo. “Tikiuosi tu nieko prieš jei Stiles paliks šį kambarį kartu su manimi ir nusileis laiptais žemyn? Žinai, tai rimta.”

Nežymiai papurčiau galvą ir tie du išskubėjo iš kambario.

***

Vakare sėdėjau prie stalo kartu su Stiles ir jo tėvu. Prieš mane buvo lėkštė su maistu ir puodelis kažkokiu gėrimu. Jie kalbėjosi apie tai, kas man nerūpi, o aš tik stebėjau lėkštę tik laukdamas akimirkos kada galėsiu pagaliau atsigulti į lovą.

“Stuart, moteris, kuri tave pasiėmė glo-”

“Ji mano mama.” Pertraukiau vyrą piktai pasakydamas. “Įsimink tai.”

Jis nežymiai linktelėjo. “Ji minėjo, kad čia pabaigsi tik mokyklą ir grįši atgal. Ir man įdomu, kaip tau mokslai sekasi? Stiles išties gerai mokosi ir-”

“Už tavo sūnų esu žymiai protingesnis.” Tariau ir pažiūrėdamas į Stiles veidą, mirktelėjau.

“Neįtikėtina. Kaip tu gali žinoti kaip aš mokausi?” Jis paklausė pasipiktinęs.

Mulkis.

“Tavo IQ yra ne toks jau ir aukštas kaip mano.” Pasakiau atsilošdamas kėdėje. “Taigi, tu nesi jau toks protingas.”

Stiles išsižiojo. “Na, aš bent nesu susiraukęs ant viso pasaulio." Jis atsakė ir atsilošęs nusišypsojo maža šypsena.

“Aš jau pavalgiau." Sumurmėjau ir atsistojau. "Ate."

Apsisukęs pasišalinau iš virtuvės ir užlipęs laiptais į viršų, nupėdinau į kambarį. Ne Stiles, o šįkart į mano laikiną.

Rytoj laukia nauja erzinanti diena.

Rašė Justė.
Jokio veiksmo, bet pažadu, kad greitu metu jis bus :))
Nuomonių plzzz