Twin Stilinski; [Sterek & Stydia]

4.

Stiles Stilinski

-Man jis nepatinka. Elgiasi taip, lyg jis yra aukščiau visko,- suburbėjau pastumdamas lėkštę toliau nuo savęs ir sukryžiavau rankas.
-Jis vis tiek nedings, Stiles, nors tau tai ir nepatinka,- tėtis tarė ramiai pradėdamas nukraustyti stalą.
-Na, žinai, nekaltų nutikimų visada būna,- gūžtelėjau nekaltai  ir vyras prisimerkęs dėbtelėjo į mane.
-Stiles, jokių nekaltų nutikimų negali būti ir aš kalbu rimtai,- ištarė griežtu balso tonu, bet ramiai. Net nepamenu ar jis kada nors yra piktai rėkęs ant manęs.
-Gerai gerai,- tariau pakilęs nuo stalo išėjau iš svetainės ketindamas lipti laiptais į antrą aukštą.
-Stiles!- jis riktelėjo ir galėjau pasakyti, kad buvo gana susierzinęs. Nagi, juk aš pats nieko Stuart nepadaryčiau. Gal.
-Viskas bus gerai!- atšakiau atgal jam, jau lipdamas laiptais aukštyn. Nužingsniavęs į savo kambarį išvydau Scott stovintį prie lango ir man įžengus į kambarį atsisuko.
-Na?- paklausiau uždarydamas duris. Kol vakarieniavome Scott liko čia mano prašymu, kad pasiklausytų Stuart. Tėtis tai išgirdęs žinoma nebuvo patenkintas, bet Scott vis tiek liko.
-Jis tikrai žmogus, Stiles. Nesielgia keistai, nesikalba su savimi garsiai ir yra normalus,- tarė pasirąžydamas.
-Ar tikrai? Gal jis tik dabar elgiasi įprastai, nes žino, kad tu vilkolakis,- tariau.- Gal jis užkalbėjo mano tėtį ir privertė jį patikėti, kad turi dar vieną sūnų. Gal visa tai dar viena apgaulė, Scott, juk žinai, kas negalima nepasitikėti nepažįstamaisiais, ypač, kai jie atrodo, kaip aš.
Išsakęs savo mintis prisėdau prie stalo atidarydamas laptopą. Manau bus gera mintis patikrinti ar jis tikrai dirbo ir lankė mokyklą ten iš kur atvyko. Gal tokių įrašų iš viso nėra.
-Žinau, kad nerimauji, bet aš tave užtikrinu, kad jis žmogus,- priėjo prie manęs ir pasilenkė žiūrėdamas į kompiuterio ekraną.-Ką čia darai?
-Tikrinu,- gūžtelėjau. Netikėjau, kad viskas taip paprastai – jis mano atskirtas dvynys ir atvyko netikėtai čia gyventi. Prieš kelis metus būčiau su tuo susitaikęs, bet dabar toli gražu, kad ne.
-Juk žinai, kad tai nelegalu, tiesa? Tavo tėtis jau pyko, kad įsilauži į policijos tinklapius.
-Na, o tu jam nepasakysi, tiesa, Scott?- išsiviepiau pažvelgęs į jį.
-Jis vis tiek sužinos,- atsitraukęs ištarė nusižiovaudamas tuo pačiu metu.- Manau aš jau eisiu, pavargau.
-Aš maniau, kad tu nepavargsti,- kilstelėjau antakį pažvelgdamas į vaikiną.
-Net ir vilkolakiai galiausiai pavargsta,- nusijuokė jis patapšnodamas man per petį.- Susimatysime rytoj.
-Kodėl tu- po velnių, rytoj į mokyklą,- sudejavau atsiremdamas su smakru į delnus. Aš tiesiog neištversiu su juo. Niekaip.
-Sėkmės tau,- tarė atidarydamas kambario duris.- Ir nedaryk, ko nors neapgalvoto.
-Aha,- pažvelgiau į jį galvodamas mintyse, kad viena praleista diena mokykloje dar niekam nepakenkė. Aš tikrai galėčiau praleisti mokyklą. Taip. Bet tada Stuart gali, ką nors padaryti. Vis dėl to teks eiti.
Stebėjau, kaip Scott išeina iį kambario ir aš tęsiau paieškas kompiuteryje.
***
Išėjęs iš vonios kambario tryniau rankšluosčiu šlapius plaukus, kai pastebėjau koridoriuje Malia prie Stuart kambario durų.
-Malia? Ką čia darai?- nustebęs paklausiau pamatęs  į merginą mano namuose. Ji dažnai įsmunka į mano kambarį, bet tik naktį, tad jos toks ankstyvas apsireiškimas mane nustebino.
Malia atsisuko į mane su sutrikusia veido išraiška.
-Bet tu juk dabar kalbi ten kambaryje,- ištarė parodydama į duris ir norėjo jas atidaryti, bet aš paskubėjęs sulaikiau jos rankas ir nutempiau į savo kambarį uždarydamas po savęs duris.
-Ne, nekalbu, aš stoviu štai čia ir dėl to,- pasikasiau galvą.- Ten mano brolis dvynys.
Stebėjau jos veido išraišką, kuri tapo dar labiau pasimetusi.
-Aš nežinojau, kad turi dvynį,- ji ištarė atsisėsdama ant lovos.
-Na aš irgi nežinojau, jis šiandien ryte pasirodė, bet visa tai man įtartina, gal jis net ne žmogus,- tariau ir Malia pakilusi nuo lovos išplėtė savo pirštus taip leisdama pasirodyti nelabai žmogiškiems nagams. Nemėgstu, kai ji taip netikėtai padaro.
-Na aš galiu patikrinti,- gūžtelėjusi ketino eiti link durų, bet aš greitai ją pasodinau ant lovos suėmęs merginą už pečių. Vos tai padariau atsitraukiau truputį, kadangi Malia mėgsta elgtis kiek neatsargiai.
-Malia, mes kalbėjome apie tai. Kad ir esi įtarus ir tikrai norėčiau tai išbandyti, bet negalime to daryti,- papurčiau galvą. Ji pažvelgė į mane kiek nuliūdusi ir ketino priartėti, bet aš greitai atsitraukiau kiek suklupdamas.
-Bet, Stiles. Aš tik patikrinčiau ar jis greitai sugyja ir tiek,- bandė įkalbėti mane. Norėčiau tai išbandyti, bet tada visi pyks, nes galbūt, bet tik mažas galbūt, kad jis žmogus ir tada sužinos apie tai, ko neturėtų žinoti.
-Ne, negalima,- tariau ir tada prisiminiau.- Kodėl tu atėjai iš viso?
-Na,- ji apsisukusi paėmė nuo lovos, iki šiol nepastebėtus, lapus. O jų buvo tikrai nemažai. Tik nesakyk, kad..- Aš kai ko nesuprantu.
Sudejavau iš nepasitenkinimo galvodamas, kodėl man tai atitenka kiekvieną kartą.
-Jei paslėpsi savo vilkiškus nagus – padėsiu,- tariau ir ji kiek nepatenkinta pažvelgė į mane.
-Aš kojotė,- sumurmėjo ir po akimirkos vėl žvelgiau į normalias jos rankas.
Atsidusęs paėmiau iš jos lapus ir atsisėdau ant žemės.

Na, tikiuosi jums patiko ir tikrai laukiu nuomonių, kadangi kiekvienas žodelis mums svarbus ir yra pastūmimas rašyti toliau :) Rašė Ugnė