Twin Stilinski; [Sterek & Stydia]

6.

TWOMBLY AGAIN!

Stuart Twombly

To ir turėjau tikėtis vos įžengęs į mokyklą. Vieni keistai į mane žiūrėjo, kiti išvis nekreipė dėmesio. Negi Stiles tikrai yra šioje mokykloje toks populiarus? Na, šito nesitikėjau. Nekreipdamas dėmesio į kitus, pasitaisiau savo juodus akinius ir pajudėjau iš vietos.

Kažkaip spėjau pasikalbėti su mokyklos direktore, kuri yra gana keista, iki pirmos pamokos pradžios. Pirma pamoka buvo matematika. Ji nebuvo viena iš mano mėgstamiausių pamokų, tačiau man matematikoje sekasi gana neblogai. Gana sunkiai susiradau kabinetą ir vos įėjęs į tą kabinetą, norėjau nusišauti su durų rankeną ar rašiklį susikišti sau į gerklę, kad užspringčiau ir numirčiau. Pirma pamoka ir dar su Stiles ir jo draugais. Kas gali būti dar nuostabiau?

Mokytojas mane pastebėjęs, mane pristatė kaip naujoką ir paliepė susirasti laisvą vietą, kuri prie vieno iš Stiles draugų. Prisėdau prie merginos, kuri buvo vakar Stiles kambaryje. Nežinau jos vardo, bet kodėl aš tuo rūpinuosi? Atvykau čia baigti mokyklą, o ne susirasti draugų.

Klausiausi mokytojo aiškinamos temos, kurią jau žinau, ir jaučiau kaip į mane spokso mergina, prie kurios sėdžiu dabar.

Atsisukau. “Gal nustosi spoksoti į mane?” Piktai paklausiau.

Ji susiraukė. “Nekalbėk taip su manimi.” Atsakė ir ji piktai.

“Kalbu kaip noriu.” Atsisukau į ją su surauktais antakiais.

“Aš tau sulaužysiu rankas.” Ji suurzgė kaip šuo ir pakėliau antakį.

Jau žiojausi kažką sakyti, kai mokytojas prabilo. “Twombly, Tate, norite pasidalinti su klase apie ką aptarinėjate?”

“Ne, tik mūsų nuomonės skiriasi dėl uždavinio atsakymo.” Pasakiau piktai žiūrėdamas į šalia manęs sėdinčią merginą.

Kai atsisukau į mokytoją, pastebėjau, kad visi žiūrėjo į mus. Įskaitant ir Stiles, kurio mina buvo verta sumauto milijono.

“Kagi, Martin ir Tate, eikite prie lentos.” Mergina šalia manęs atsistojo prieš tai vėl suurgzdama ir nuėjo prie lentos.

Stebėjau kaip ji bando išspręsti uždavinį, bet akivaizdu, kad ji visiškai nemoka matematikos. Stiles mergina, kuri urzgia kaip šuo atsisuko į mane piktai ir aš pavartęs akis nuleidau akis į savo užrašus.

***

Per pietus sėdėjau bibliotekoje. Dėl vaizdo buvau pagriebęs bet kokią knygą, kuri buvo apversta ir gulėjo priešais mane, o aš tuo tarpu susirašinėjau su Lyle.

Lyle: drauguži, tavęs trūksta darbe žinai

Lyle: nėra ko erzinti

Stuart: apsiverk kampe -.-

“Čia laisva?” Išgirdau balsą ir pakėliau akis į viršų.

Priešais mane stovėjo šviesių plaukų vaikinas ir laikė keletą knygų rankose.

Papurčiau galvą. “Laisva, gali sėsti.” Pasakiau ir jis linktelėjęs atsisėdo.

Vėl nuleidau akis perskaitydamas telefone gautas keletą Lyle žinučių. Jis ne tik moksliukas, bet jie kaip robotas greitai atrašinėja.

“Patinka vilkolakiai?” Vėl išgirdau to vaikino balsą.

Pakėliau akis. “ką?”

“Tu paėmei knygą apie vilkolakius.” Jis žvilgsniu parodė į atversta knygą.

“Oh- ne. Aš paėmiau tik šiaip, kad atrodytų, jog skaitau. Žinai.” Pasakiau.

Jis linktelėjo. “Aš Cody.”

“Stuart.”

“Žinau.”  Jis tyliai nusijuokė ir aš pakėliau antakius. “Mes turim kartu matematika.”

“Oh, gerai?” Pasakiau arba labiau paklausiau.

Norėjau dabar atsistoti ir išeiti. Šis vaikinas gana keistas. Šioje mokykloje visi keistuoliai.

“Tikiuosi tu žinai, kad tavo brolis tave slapta stebi?” Jis paklausė.

Ir aš susiraukęs pradėjau dairytis po biblioteką. Tačiau jo negalėjau rasti.

“Jis už durų.” Cody pasakė.

Greitai atsisukau link durų pusę ir spėjau pamatyti kaip jo galva dingsta. Tai nuo dabar jis mane stebės? Ar jis dabar ne tik domisi nužudymais, bet tapo ir stalkeris? Jam kriminaliniai filmai daro velniškai didelę įtaką.

“Turiu eiti.” Pasakiau ir Cody linktelėjo.

Atsistojau, užsimečiau kuprinę ant peties ir užvertęs knygą, kuri tikrai buvo apie vilkolakius, kurie išnyko prieš daugiau nei 90 metų. Padėjau knygą į vietą ir išėjau iš bibliotekos.

***

“Ar per daug išgėriau ir man dvejinasi ar ištikro prieš mane stovi du Stilinskiai?” Treneris paklausė.

“Treneri, jums nesidvejina. Čia iš tikro stovi du vienodi Stilinski.” Kažkas pasakė.

“Išties aš ne Stilinski. Aš Twombly ir būtų nuostabu jei mano pavardę visi atsimintų.” Pasakiau pavartydamas akis.

Girdėjau kaip Stiles kažką sumarma ir pavarto akis.

“Na.. visi į aikštele!” Treneris sušuko. “Judam, nevykėliai!”

“Jėzau.” Sumurmėjau ir nusekiau paskui kitus į aikštelę.

Čia buvo suoliukas, todėl iškarto čia ir atsisėdau. Nežinojau šio žaidimo, net pavadinimo nepamenu. Jeigu jį išvis sakė. Stebėjau kitus žaidžiančius ir mano akys užkliuvo prie Stiles, kuris nebuvo geras žaidėjas. Prunkštelėjau kai Stiles mesdamas kamuoliuką nepataikė.

“Stilinski nr 2 į aikštę! Parodyk kaip reikia žaisti lakrosą!” Treneris surėkė.

Kagi, pati pirma diena mokykloje o aš jau žaisiu sumauta žaidimą, kurio net nežinau.

“Dieve padėk man.” Tyliai pasakiau ir užsidėjęs ant galvos šalmą, nubėgau į aikštę.

Kadangi Ugnė vis dar turi reikalų ir neturi laiko parašyti dalies, tai nusprendėm, kad parašysiu dalį iš Stuart pusės dar kartą.
Tikiuosi su šituo viskas oki^^
Nuomonių prašau :)))