Twin Stilinski; [Sterek & Stydia]

1.

Stuart Twombly

Praėjo dar viena darbo diena Google įmonėje. Kaip ir visada sutikęs savo draugus prie išėjimo, kurie dirba kartu su manimi, lėtai išėjome pro stiklines duris į lauką. Visą dieną nebuvau labai jau kalbus. Pala, aš visada mažai kalbu. O jei ir pradedu kalbėti, aš būtinai privalau kažką įžeisti. Na.. toks jau aš.

"Stuart, tu visą dieną atrodai paniuręs, kas yra?" Paklausė Neha eidama šalia manęs.

"Nuo kada tai tavo sumautas reikalas?" Paklausiau suraukdamas antakius.

"Tu mūsų draugas. Nagi, pasipasakok." Lyle nusijuokęs pasakė.

"Mes kolegos. Mes nesame draugai." Šiek tiek sumelavau, aš tik norėjau, kad jie atstotų nuo manęs.

"Stuart, nagi." Neha vėl prabilo.

Jie tikrai neatstos, kol nepasakysiu.

Atsidusau. "Manęs laukia labai rimtas pokalbis. O rimtų pokalbių aš nekenčiu."

"Na," Lyle prabilo. "Tikriausiai buvai blogas berniukas." Jis nusijuokė ir patapšnojo man per petį. "Gerai, susitiksime rytoj. Ate."

"Asilas." Sumurmėjau stebėdamas kaip jis tolstą nuo mūsų. "Kad tu nukristum eidamas ir netektum kelėtą dantų!" Sušukau.

"Aš girdėjau tai, Twombly!" Jis sušuko atgal.

"Nekenčiu jo. Tikrai." Sumurmėjau išsitraukdamas telefoną.

"Žinai ką reiškia žodis nekenčiu?" Neha paklausė.

"Nepradėk." Pavarčiau akis.

"Tai intensyvus priešiškumas ir antipatija, kuri paprastai gaunama iš baimės, pykčio ar žalos." Ji paaiškino man perskaitydama iš google ir šyptelėjo.

"Aš žinau ką reiškia tas žodis, gerai? Neerzink manęs dar labiau."

"Jėzau, žmogau, aš tik juokauju." Ji sumurmėjo.

Galiausiai su visais atsisveikinęs, įlipau į autobusą, kuriuo aš visada važiuoju namo. Atsisėdau į patį galą. Visada mėgstu ten sėdėti, nes priekyje dažniausiai sėdi kvaili, įkyrūs maži vaikai, kurie nieko nedaro tik cypia ir verkia be jokios priežasties.

Grįžęs namo, mane pasitiko mama. Ji man nusišypsojo, tačiau ne tokia šypsena, kurią visada nusišypso mane pamatydama. Kažkas negerai. Ir man tai nepatinka.

"Mama, kas nutiko?" Paklausiau atsisėsdamas ant smėlio spalvos sofos, prieš tai nuo pečių nusiėmiau kuprinę.

Pasitaisiau savo juodus akinius laukdamas kol mama prisės šalia manęs ir pasakys, kas blogai.

"Mes turime mažą problemą susijusią su pinigais." Mama prabilo ir tyliai atsiduso.

"Kaip tai? Aš dirbu kai tik galiu, kaip gali kilti problemų su pinigais?" Susiraukiau.

Kas čia po velnių vyksta.

"Mielasis, paklausyk. Įdėmiai klausyk. Mums neužtenka pinigų, kad išlaikytume vienas kitą. Paskolos imti negaliu, nes esu gana daug skolinga. Nesakiau tau, nes nenorėjau, kad susinervintum. Tu ir taip turi šiokių tokių rūpesčių mokykloje ir darbe. Todėl kai ką nusprendžiau. Tai tikrai nėra vienas iš mano geriausių sprendimų, kurį man teko padaryti per visą savo ilgą gyvenimą.."

"Nesuprantu." Pasakiau.

"Tu išvyksi į Kaliforniją. Beacon Hilsą. Ten tavęs lauks vyras, kuris yra- yra biologinis tavo tėvas. Ir žinau, kad tu tam prieštarausi, bet iš klausyk manęs-"

"Aš nesutinku." Piktai atsakiau.

"Mielasis, tu ten tik baigsi mokyklą. Tuomet grįši čia. Jeigu norėsi, žinoma." Ji šyptelėjo ir paėmė mano ranką į savąją.

"Mama-"

"Prašau. Padaryk tai dėl manęs. Pažadu tau grįžus, viskas bus sutvarkyta."

Sukąndau dantis ir nuleidau akis. Dėl mamos padaryčiau bet ką, bet vykti į Kalifornija, pas savo biologinį tėvą, kurio niekada nesu matęs, tai gana.. keista.

Ar galite įsivaizduoti kai  septynioliką metų niekada nesi matęs savo tėvo ir staiga atvyksti ten, jo visiškai nepažinodamas? Tai siaubingai siaubinga.

"Gerai. Dėl tavęs." Pasakiau ir ji nusišypsojus paglostė mano skruostą.

***

"Pažadėk, kad būsi mandagus." Mama pasakė kai stovėjome prie autobuso, kuris nugabens mane į Beacon Hillsą. "Ir nenaudosi savo nuostabaus sarkazmo."

Aš tikrai nekenčiu to.

"Šito pažadėti tikrai negaliu." Atsakiau papurtydamas galvą. "Atleisk."

"Bent pasistenk." Ji nusišypsojo.

Linktelėjau. "Nepažadu, bet gerai."

Tuomet atėjo laikas lipti į autobusą. Šūdas, mielai dabar apsisukčiau ir bėgčiau nuo šio prakeikto autobuso kuo toliau.

Mama pabučiavo mano viršugalvį ir vėliau tvirtai apkabino.

"Myliu tave." Ji sušnibždėjo.

"Aš tave taip pat, mama."

Ji atsitraukė ir aš įlipęs į autobusą, automatiškai susiraukiau ir atsisėdęs į autobuso galą, pradėjau keikti gyvenimą ir viską kas juda.

rašiau aš - Justė :)))
Pradžia kaip ir boring, bet sueis, jo? ;))
Gal nuomoniū?
P.s gife yra Stuart *-*
P.s.s HA, NE VOID STILES ^^