Twin Stilinski; [Sterek & Stydia]

8.

Stuart Twombly

Suirzęs rankoje laikiau kažkokią lazdą, ir bandžiau perprasti šio kvailo žaidimo esmę. Man nepatinka šis žaidimas, man nepatinka treneris, kuris nieko nedaro tik rėkia kiek tik gali ir man nepatinka šis miestas.

Sukandau lūpą pastebėdamas kai Stiles slapta bando išeiti iš aikštelės. Bet tada treneris sušuko Stiles pavardę ir liepė jam prieiti prie jo. Tuomet treneris atsisuko į mane ir sušuko 'stilinski nr 2' kas mane jau erzina ir aš tyliai nueikeikęs, bėgdamas nusiėmiau šalmą. Atsidusau vos pribėgęs prie trenerio ir jau ten stovinčio Stiles.

"Aš nežinau kas jums yra, čia šeimos genas ar ką?! Po velnių arba jūs treniruojates kartu arba nušalinsiu nuo varžybų visiems metams!"

"Man antras variantas tinka." Gūžtelėjau pečiais.

"Pasirinkimo nėra, Stilinski nr 2!" Jis sušuko man į veidą ir aš pavarčiau akis. "Jūs turite žaisti kaip komandos kapitonas, aišku? Beje kur McCall?!" Sušuko vėl nueidamas į priešingą pusę.

Lėtai atsisukau į Stiles ir akimirką buvo keista stovėti priešais jį. Toks jausmas, kad žiūrėjau į veidrodį.

"Po pamokų čia." Jis sumurmėjo ir apsisukęs išbėgo iš aikštės.

Apsisukau ir atsisėdau ant suoliuko. Stebėjau žaidžiančius kitus komandos narius, ir supratau, kad kvidičas geriau nei ši nesąmonė.

Kvidičas - tai vienintelis žaidimas, kurį man teko žaisti vasarą. Ne itin patiko, bet ir nebuvo žiauriai blogai. Visgi laimėjome. Kad ir kaip keista būtų, nes mano komanda buvo sudėta iš merginos, pas kurią galvoj pagrinde yra peniai. Tuomet iš moksliuko, kuris bijo savo motinos ir kai kažką ne taip padaro, pešią sau antakius. Tuomet du vyrai, kurie išvis nieko neišmano apie kompiuterius ir programavimą ir moksliuko Lyle, kuris tiesiog yra asilas.

Pasibaigus treniruotei visi išbėgo iš aikštės, o aš niekur neskubėdamas pats paskutinis. Įėjęs į persirengimo kambarį (idk kaip kitaip pavadinti) ir mano nuostabai čia beveik nieko nebuvo. Na neskaitant Scott ir Stiles, kurie kažką šnibždėjosi.

Visiškai juos įgnoruodamas nuėjau iki savo spintelės, kurioje buvo mano drabužiai. Greitai nusirengęs žaidimo drabužius, apsirengiau savuosius. Perbraukiau per susivėlusius, pusiau šlapius plaukus, atsistojau. Pasitaisiau akinius, kurie buvo nukritę ant nosies galo ir pakėlęs galvą, pamačiau priešais save stovinčius Stiles ir Scott bei šalia dar kažkolį žemo ūgio vaiką, kuris piktai į mane žiūrėjo.

"Ko?" Piktai paklausiau.

"Kas tu?" Stiles paklausė. "Kas tu iš tiesų? Ko tu sieki?"

"Ką?" Paklausiau sutrikęs.

"Tavęs klausimo paklausė, tu kv-" mažylis prabilo, bet Scott uždėjo delną ant jo peties.

"Liam, ramiau."

"Klausyk, Liam," ištariau. "Tau nereikia būti darželyje ar kažkas panašaus? Nes matau tu čia pasiklydai."

Liam jau žiojosi sakyti kažką, bet Scott grėsmingu žvilgsniu į jį pažvelgė. Liam atsiprašė ir apsisukęs išėjo. Pavarčiau akis.

"Kas tu per būtybė? Kodėl tu pakeitei savo pavidalą į manąjį? Ko tau reikia?!" Stiles suėmė man už apykaklės ir sušuko man į veidą.

Nustūmiau jį, "kas per velnias?! Kas tu tavim blogai, asile?"

"Stuart, mes tik norime-" Scott prabilo, bet aš jį pertraukiau.

"Gal jūs mažiau fantastinių filmų žiūrėkite? Dieve, jūs bepročiai!" Sušuko ir išskūbėjau iš mokyklos, visiškai pamiršdamas apie treniruote su Stiles.

***

Įėjau į namus, kuriuose buvo visiškai tylu, dėl ko aš džiaugiausi. Lėtai, niekur neskubėdamas užlipau laiptais į viršų ir pajudėjau link savo laikino kambario. Pravėręs duris sustingau pamatydamas vaikiną, kurį mačiau šį rytą prie mokyklos.

"Ką tu čia darai?" Primerkęs akis paklausiau.

Jis atsisuko. "Aš- aš maniau, kad čia Stiles kambarys."

Žinojau, kad jis melavo, nes po velnių, tai nelogiška. Ta prasme, jis Stiles draugas ir jis tikrai turėtų žinoti, kaip atrodo jo kambarys.

Kažkas čia ne taip.

"Meluoji. Ką išties čia darai?" Vėl paklausiau įžengdamas vidun. Jis neatsakė. "Kviečiu policiją."

Vos kai išsitraukiau telefoną, tas vaikinas greitai atsirado prie manęs ir sugriebė už rankos, kurioje laikiau telefoną. Jis atrodė grėsmingas, todėl aš buvau išsigandęs, kaip mėšlo krūva, tačiau stengiausi to neparodyti.

"Net nemėgink paspausti mygtuko." Jis lėtai, bet grėsmingai pasakė.

"Paleisk mano ranką." Pasakiau piktai į jį žiūrėdamas.

Jis paleido mano ranką, bet nesitraukė nė žingsnio. Jis stebėjo mano judesius, kas mane gąsdino. Dėjau žingsnį atgal ir praėjau pro jį, ant lovos numesdamas kuprinę.

"Stiles liepė pasiknisti mano daiktuose, tiesa?" Paklausiau atsisukdamas į jį sukryžiuotomis rankomis.

Jis įkvėpė. "Tu net nenumanai kas dedasi šiame mieste, viskas naują yra įtartina, todėl mes norime įsitikinti, kad tu nesi pavojingas."

"Tu ką, dirbi policijai ar ką?"

"Ne."

"Tai nesirūpink tuo, kuo neturėtum. Tai policijos darbas." Pasakiau. "Ir būtų nuostabu, jeigu išeisi."

Vaikinas, kurio vardo nepamenu priėjo prie manęs ir savo akimis žvelgė į mano rudas.

"Mes stebėsim tave." Tuomet jis apsisuko ir išėjo iš kambario

Pavarčiau akis. "Mes stebėsim tave." Pamėgdžiojau jį ir vėl pavarčiau akis.

"Aš tai girdėjau!" Išgirdau jį sušunkant iš apačios.

Ką.

"O man nerūpi!" Sušukau atgal.

"Man taip pat!"

Atsidusau. "Eik iš namų, nepažįstamasai!"

"Aš Derek!"

Derek. Na žinoma. Staiga prisiminiau šio ryto mano ir jo susitikimą. Ir kaip Stiles jį pristatė. Nusišypsojau.

"Ne, tu Miguel iš Meksikos!"

Atsakymo neišgirdau, tik garsiai užsitrenkančias duris.

Idk, gal įdomei čia gavosi, :') plz nuomoniūūūū