Never Again

~2.5

Niall
Žinote tą jausmą, kai atsibundi ryte, išsimiegojęs ir geros nuotaikos? Taip tai nutiko man. Nuliūdau kai šalia savęs neradau Zoe, bet tikriausiai ji išėjo nupirkti maisto, nieko keisto, nes vakar šaldytuve buvo tuščia, nebūčiau nustebęs jeigu ten būtū pasikorusi pelė (nors tokių neturime). Vakar negalėjau praleisti su Zoella daug laiko, negalėjau pasimylėti su ja, nes ji išėjo anksčiau ir tai sugadino viską.
Šiek tiek suirzęs iš spintos pasiėmiau rankšluostį ir naujus apatinius, nuėjau į dušą.
Šaltiems vandens lašiukams krentat mano kūnų suvokiau vieną. Jos daiktų nebebuvo. Greit užsidėjau rankšluostį ant liemens ir nubėgau į miegamajį, atidariau spintą-tuščia, jos rūbų nebuvo. Spintelė šalia lovos taip pat buvo visiškai tuščia. Ji išėjo. Ji paliko mane. Susmukau ant žemės. Neverkiau, nes man didelis šokas, o gal pyktis viršijo viską.
Pamačiau ant lovos raštelį, bijojau jį skaityti, bet kai prisiverčiau-pasigailėjau.
Skaičiau, ir vis girdėjau jos balsą tariant tuos žodžius man į akis. Tai skaudina.
Laikas man pasikeisti. Nebebūsiu geras, mylintis vyras.

*
"Žinau jog manęs nepaliksi, bet vistiek, jeigu išeisi iš mano gyvenimo, aš pasikeisiu. Tu privalai tai žinoti"
"Kodėl tau reikėtų pasikeisti?" nesupratusi paklausė.
"Nes aš nekenčiu skausmo, nekenčiu kai kiti mane žemina"
"Ir kaip tu galėtum pasikeisti?" sutriko.
"Jokios meilės. Jokių santykių. Seksas. Alkoholis. Žolė. Vakarėliai/Klubai kasnakt." tariau ir ji nusišluostė ašaras.
"Niekada tau to neleisčiau"
"Žinau, mažyte. Žinau" sumurmėjau ir apkabinau ją.
*

Ji sakė jog niekada manęs nepaliks. Niekada neišeis iš mano gyvenimo. O dabar ji tiesiog išėjo. Tiesiog spjovė į viską.
Atrodo turėčiau būti liūdnas, verkti ar dar ką nors, bet aš pykstu ant jos. Tiesą sakant dabar nekenčiu jos. Ji melavo, dėl visko, o aš kaip kvailys ja tikėjau. Bloga mergaitė tokia ir liks. Blogas berniukas grįš, tik šįkart jokių taisyklių.

Zoella
Neturėjau kur eiti, viešbučio kambario nuoma ne pats geriausias variantas. Tad bandydama laimę nuėjau pas El, ji net negalvojusi sutiko, man garbė.
"Mano sužadėtinis grįš tik rytoj ryte, taigi galime eiti į miestą ar dar kur nors"
"Neturiu nuotaikos tam, bet kada nors būtinai"
"Tu palikai jį dėl Luke, taip?"
"Iš kur t-" ji mane nutraukė.
"Matau tavo sutinusius paakius,  tavo akys jos atrodo nelaimingos, o širdis sudaužyta, atpažįstu tai, pasipasakok palengvės"
Dvejojau ar pasakoti savo gyvenimo istoriją, bet sutikau ir pradėjau pasakoti viską nuo pradžių, sakiau ne visas smulkmenas, nes kai kurių tiesiog nereikia niekam žinoti. Vos baigus pasakoti ji šluostėsi ašaras, lygiai taip pat kaip ir aš.
"Tavo gyvenimas su daug dramų ir visiškai nenuobodus" sukikeno El.
"Na taip. Bet viskas dėl mano pačios klaidų. Klaidų neištaisysi, skausmo nenumalšinsi"
"Tu teisi" atsiduso. "Turiu klausimą, nebuvo sunku mesti narkotikus?"
"Ne, po kelių dienų mano oragnizmas nebereikalavo to, o tas kelias dienas buvo bloga, bet ne taip jog negalėčiau laimėti motociklų lenktynių" abi nusijuokėme.
"O kaip su Niall, nejaugi viskas?"
"Manau taip. Aš jį myliu labiau už gyvenimą, neįsivaizduoju savo šeimos kurios kūrėjas, na žinai" pakilnoju antakius ir ji nusijuokia. "Būtų kas nors kitas, bet tikrovė tokia jog mums būti kartu yra neįmanoma. Aš per pavojinga jam"
"Tavo praeitis pavojinga, ne tu" ji paėmė mano rankas į savo. "Galėtum su juo pakalbėti ir nuspręsti kartu" tarė ir pati susigraudino. "Nors žinau jog tai neįmanoma" sukukčiojo.
"Taip..."
Bekalbėdamos net nepastebėjom kaip greit praėjo laikas, tik kai jau buvo puse pirmos nakties, man paskambino Lily.
"Klausau?"
"Kur tu?" aplink ją girdėjos daug balsų. "Zoe, kas vyksta?" panikavo ji.
"Viskas gerai" kol kas. "Aš toli" nebuvau toli. "Saugok Niall, save ir kitus, iki" padėjau ragelį.
Suprantu jog mano draugai jaudinasi dėl manęs, bet nereikia jog jie nukentėtų, jie nekalti jog mano praeitis ir vėl grįžta. Luke yra mano brolis, vienintelė likusi šeima ir aš negaliu prarasti jo. Išgelbėsiu jį, net jeigu reikės prarasti savo draugus ar net paaukoti savo gyvybę.