TIK NE TAI! (Justino Bieberio fanfiction parodija)

Baby

Jacobo Sartoriaus P.O.V.

-Tegul jūsų vaikai miršta, babaušiai jūs, čiongos kažkoki! Nekenčiu jūsų!
Bebris atsistojo ir išsižiojo. Visi likę valgykloje įtempė ausis...
Tai, ką išgirdau, privertė klykti ir verkti visus pašalinius, buvusius valgykloje.
-Baby, baby baby, oh, like baby baby....-užtraukė Bebris.
Visi, išskyrus mane su mylimuku, Silkę ir Anzelmutę, raitėsi ant žemės, jų akys buvo paklaikę iš siaubo. Atrodo jie dabar nieko negirdėjo. Jie buvo tranzo būsenoje.
-Ką čia padarei?-išsižiojusi iš nuostabos paklausė Anzelmutė.
-Aš visus užhipnotizavau. Dabar jie nieko nemato ir nieko negirdi,- klaikiai ir klastingai išsišiepė Bebris.
Kol Anzelmutė su Silke stovėjo išsižiojusios iš nuostabos ir dar neatsitokėjo, aš šviesos greičiu nulėkiau prie valgyklos prekystalio, kur buvo sudėta peiliai ir šakutės.
Tada pagriebiau vieną peilį ir vieną šakutę. Grįžau į veiksmo vietą. Tos dvi  bjaurybės jau po truputį atsipeikėjo. Daviau savo gyvenimo meilei šaukštą, o sau pasilikau peilį. Bebris su šaukštu trenkė Anzelmutei į galvą. Ji pradėjo klykti.

Silkės P.O.V.

Nekenčiau ir Anzelmutės, ir tų dviejų debilų, todėl, pasinaudojusi proga spyriau Anzelmutei ir parverčiau Bebrį. Atėmiau iš jo šaukštą, ir prisiartinau prie Sartoriaus. Pajutau siaubingą skausmą pilve. Jame styrojo valgyklos peilis, ir aš nustebau, kad jis sulindo taip giliai, nors mokyklinių kotletų nesugeba įpjauti. Ant mano palaidinės pradėjo plisti taudona dėmė. Man pasidarė bloga. Susvyravau ir nukritau.

Anzelmutės P.O.V.

Supratau, kad Silkė miršta, bet ji man nerūpėjo, tenorėjau pasmaugti Jacobą, kuris kažkada apsimetė mano draugu, o dabar bando nuvilioti mano meilę. Pamačiau, kad jis nustebo įvykdęs žmogžudystę. Todėl nieko nelaukdama pasileidau link jo. Kažkodėl pajutau savo kojas skrendant ore. Tikriausiai paslydau ant Selenos kraujo.
Viskas vyko kaip sulėtintame filme. Prieš mano galvai atsitrenkiant į žemę, pamačiau į valgyklą įsiveržiant ūkvedę Rėksaitienę.
Tada vaizdas dingo.

Mano akys prasimerkė kai pajutau, kad esu bučiuojama. Pamačiau, kad prie manęs yra prigludęs Bebris. Vis nenualpau. Kadangi mane pagavo aistra aš suėmiau savo meilę už plaukų, dar labiau priglaudžiau jo veidą prie savojo ir įkišau liežuvį jam į burną. Nots niekada anksčiau to nedariau, pasistengiau dabar išnaudoti savo progas. Vieną ranką nuleidau žemyn jo nugara. Tada jis atsitraukė.
-Tu gal nesveika? Aš tau dirbtinį kvėpavimą bandau daryt. Nors ir neįsivaizduoju kaip elgtis tokiose situacijose ir kaip gelbėti žmones, tikrai žinau, kad tu neturi kišti liežuvio man į burną!
Apsidairiau. Pamačiau, kad aplinkui stovi pašiurpusi mokyklos vadovybė.
Ūkvedė prabilo:
-Stokitės. Jūs kaltinami 15 žmonių žmogžudyste, todėl privalėsite atsakyti už savo veiksmus.
Supratau, kad reikia bėgti. Bet aplinkui mane stovėjo suaugę ir stiprūs žmonės, kurių viena neįveikčiau, o Bebrio pagalbos prašyti negalėjau, nes būčiau išsidavusi. Prisiminiau kišenėje turinti žiebtuvėlį.
-Aš nesuprantu, kas darosi, gal galėčiau atsigerti?-paklausiau.
Rėksaitienė linktelėjo. Ir piktai pasakė:
-Greičiau, nedorėle.
Aš nusvyravau link kriauklių. Įkišau ranką į kišenę. Ten apčiuopiau žiebtuvėlį ir popieriaus gabaliuką. Labai gerai. Atitaikiau progą, kai vadovybė buvo nusisukusi ir padrgiau popieriuką. Tada atbėgau ir užmečiau jį ant medinio stalo. Jis pradėjo liepsnoti.
Pašaukiau Bebrį ir liepiau jam bėgti. Jis iškarto atkreipė dėmesį ir nė nepagalvojęs pradėjo bėgti manês link. Liepsna išgąsdino vadovus ir jie nespėjo sureaguoti į mūsų bėgimą. Išlėkėme pro duris ir pasukome dešinėn prie stiklinio mokyklos įėjimo. Bebris netyčia atsitrenkė į stiklą, nes ne ten nubėgo, bet greitai nuo jo atsitraukė ir išstūmė duris. Pasileidau paskui jį.
-Kur mes bėgam?-paklausė.
-Dabar bėgam pas mane į namus. O paskui, pamatysi.

Labai atsiprašau už klaidas, labai skubėjau rašydama :(