Svajonių vėjai | LT | COMPLETE

ANTRAS SKYRIUS

Šįryt sulaukiau laiško. Nežinojau kas jį parašė, tačiau nekantravau jį perskaityti. Visad mėgau skaityti laiškus, deja niekada pati jų nerašiau, paprasčiausiai neturiu kam juos išsiųsti.

O kažkada girdėjau, kad laišką galima ir sau parašyti, niekam nesiųsti. Ir pinigų sutaupai, ir nereikia sukti galvos ar adresą taip parašei. Bet vis tiek. Rodos, beprasmiška. Juk vieną dieną aš pamiršiu apie tą laišką ar pamesiu. Kokia prasmė? O gal tikslas ir yra toks – pamiršti apie laišką? Neturiu žalio supratimo.

„Panele Kaja,

perskaitėme Jūsų laišką ir norime pranešti, jog patekote į Greenstone universitetą. Nekantraujame su Jumis susitikti bei bendradarbiauti.

Pagarbiai,

universiteto vadovė."

Šiuo momentu netikėjau savo akimis. Rankose laikiau laišką, atkeliavusį iš tolimosios Anglijos. Ir mane priėmė!! Pagaliau mano svajonės išsipildys. Po šitiek metų studijuosiu išsvajotame Greenstone universitete. Negaliu patikėti tuo, ką sako mano balsas galvoje.

-Mane tikrai priėmė!! Turiu kuo greičiau pranešti apie tai Haru. Neabejoju, kad jis apsidžiaugs taip pat kaip ir aš. –Dabar jau kalbėjau tikrame gyvenime, o ne savo mažytėje galvoje.

-Pyyyyypt... Pyypt...-Telefone vis girdėjosi šis erzinantis garsas. Na ir kur tas berniokas dingo? Dažniausiai nereikia nė vieno pyptelėjimo laukti, o dabar... Garantuoju, jog sėdi kur prekybos centro tuolete ir mąsto ką čia nusipirkus iš greito maisto restorano.

-...Išgirdę signalą palikite balso pranešimą...-Pripažinsiu, dabar jau panikavau. Nejaugi jam kas nors atsitiko?

***

Negaliu patikėti. Šiame mieste gyvenu daugiau nei ketverius metus ir vis dar neįsimenu kur ta nelemta Vieversio gatvė. Rodosi, tikrai pasukau ton pusėn, nors dabar net abejoju, ar aš tikrai Kaja.

Bėgau kiek kojos nešė, telefonas baigė išsikrauti, tad negalėjau pasijungti to stebuklingo GPS, vis tikėjausi, kad Haru man paskambins ir jog bėgu veltui, bet skambučio nesulaukiu jau mažiausiai valandą.

Bingo! Vieversio gatvė.

„Haru, prašau, paskambink man. Prašau tavęs kaip geriausio draugo, paskambink" meldžiausi mintyse visą kelią kol bėgau. Akimirkom net pamiršdavau įkvėpti, rodos plaučiuose didesnis gaisras nei didžiausiuose pasaulio miškuose. Nieko labiau nenorėjau nei sulaukti skambučio iš savo geriausio draugo. Norėjau tik išgirsti, kad jam viskas gerai. Nemanau, jog prašau per daug. Ar ne?

Staiga akyse vaizdas aptemo. Bandžiau dairytis, gal tiesiog greitai sutemo, bet kad ir kur sukausi, rodosi, visur vien tik juoduma. Jaučiau kaip kojos pasidavė bėgti, o kvėpuoti darėsi vis sunkiau.

-Brrrrr...Brrrr...-štai, skambutis dėl kurio bėgau kelis kilometrus. Nagi rankos, griebkit telefoną ir atsiliepkit. Haru reikia manęs. O man reikia jo. Dabar – labiau kaip niekad.

Anaiptol, nebejaučiau nei delnų, nei kojų, akyse vis dar tamsu. Kas bus toliau?

Diena prasidėjo taip nuostabiai. Nejaugi kažkoks negalavimas sustabdys mano laimės akimirkas?! Nenoriu to leisti!! Aš atsistosiu ir bėgsiu toliau, juk liko vos pora posūkių ir aš pasieksiu savo tikslą. Negaliu pasiduoti dabar. Aš ne tokia.

Motyvavau save. Turėjau stotis, siekti tikslo. Niekas nepasiekia savo svajonių be pastangų, o manoji šią akimirką – butas, septintame aukšte, vos už kelių posūkių. „Kaja, stokis pagaliau". Rodos, vidinis balsas manęs nekentė taip pat kaip ir aš savęs. Pamažu supratau, kad stengtis visiškai neverta. Girdėjau sąmyšį gatvėje. Supratau, jog vis dar guliu vidury takelio, ant kairio šono, stipriai prispaudusi savo ranką, tačiau negalėjau pajudinti nei vienos galūnės. Nejaugi taip mirsiu? Vidury purvino takelio, šaltą kovo dieną su kišenėje skambančiu telefonu? Ne, tik ne tai...

Gal tau teko gulėti ligoninėje? Prašau, pasakyk kodėl negaliu pajudinti nei vienos kūno dalies. Net akių vokų. Galų gale, net įkvėpti sunku.

Ar aš miriau?

Negali būti. Prisiekiu, girdžiu kažkokį nesustojantį pypsėjimą. Primeną tą garso takelį iš filmų, kai žmonės guli ligoninėje ir...

O ne. Ne ne ne!!

Pradėjau viską suprasti. Esu kaip tie aktoriai, kuriuos sužeidė, ir štai jie buvo ten kur ir aš – baltoj spalvoj palaidotoje palatoje. Iš tikrųjų, ačiū visiems Dievams, kad negaliu atmerkti akių. Nekenčiu ligoninių, palatų ir visko čia. Tai sukelia be galo daug prisiminimų.

„Pyp.Pyp..Pyyyyyyp."

Norėjau išrėkti visą savo gerklę vien tam, kad išsijungtų tas nelemtas aparatas, matuojantis mano pulsą. Berods. Man net nebuvo įdomu kam skirti visi tie aparatai ligoninėse. Jeigu jie kažką keičia, tegul. Jų paskirtį žinoti norėjau mažiausiai.

-Laba diena, ponia. Gal galiu užeiti aplankyti Kajos? Žinau, kad gali įeiti tik giminės, tačiau aš jos geriausias draugas. Gal net brolis. –Palaukit. Kas per vienas prisistato kaip mano brolis?

-Na, gerai. Kuo būsite vardu? –Iš balso spėju, kad šiai seselei apie keturiasdešimt metų. Kaip keista, man labai patiko jos balsas.

-Haru.

Haru? Iš kur toks vardas? Ir kodėl jis prisistatė kaip mano geriausias draugas?

Išgirdau cypimą. Nuo jo plyšo galva, bet spėju, kad tai – durys. Nejaugi niekas ligoninėse negali sutvarkyti durų?

Hm. Haru... Vardas darėsi vis labiau pažįstamas, bet vis vien negalėjau prisiminti tikslių detalių...