Svajonių vėjai | LT | COMPLETE

ŠEŠTAS SKYRIUS

Prikimštu pilvu gulėjau lovoje. Stebėjau lubas, kurios rodosi tuoj užgoš mane. Klausiausi pianino skambesių, kuriuos girdėjau už sienos. Gražu.

Man labai pasisekė, kad už sienos girdžiu ne trankią muziką ar pykčius, o gražią pianino melodiją. Spėjau, kad tai – pop stiliaus daina, tačiau tuo pačiu metu, ši daina smarkiai skyrėsi nuo tų dainų, kurias girdėjau per radiją, grįžtant namo.

Man knietėjo sužinoti, kokia tai daina, tačiau dėl vienos smulkmenos gi neisi ir netrankysi kaimynų durų vien tam, kad paklaustum, ką čia groja. O gal ir eitum? Na, nežinau.

Tačiau žinojau tik tai, kad šio tipo vakarus mėgstu labiausiai. Trūko tik puodelio arbatos, tačiau pianino garsai paralyžavo mane, ir man tai kiek patiko. Nenorėjau pajudėti iš vietos. Tiesą sakant ir nesiruošiau to daryti.

Po kelių dainų pasigirdo bildesys. Rodos, kažkas barškino į duris. Ir kas gi galėjo čia užklysti tokį vėlyvą vakarą? Reiktų patikrinti.

Kulniavau link durų lėtokai, bildesys vis garsėjo ir dažnėjo. Žvilgteliu, kam čia taip prireikė įsiveržti. Kažkokia mergina. Ilgais, truputį banguotais plaukais ir žydromis akimis. Tai buvo pirmi dalykai kuriuos pastebėjau.

Pravėriau duris ir greit sulaukiau plačios šypsenos iš šios merginos, kurios nė karto nesu mačiusi.

-Sveika, aš iš gretimo buto. Sakau, gal netyčia turi cukraus pudros?

-Labas, užeik. Manau turiu dar kažkiek likusios.

-O, gal galėčiau paimti truputį? Tik ką baigiau groti, sugalvojau išsikepti bandelių, bet pritrūkau cukraus pudros.-Mergina šnekėjo greit, bet suprantamai. Keista, kaip kaimynai čia tiesiog ateina pasiteirauti, ar neturi ko nors jų gaminiams. Bet šįkart džiaugiausi, kad kažkas užėjo apsilankyti.

-Žinoma! Gal sakau, arbatos?-Atsiminiau kaip mama draugėm siūlydavo kavos. Niekad nemaniau, kad išauš diena kai aš galėsiu kažkam pasiūlyti arbatos.

-Na, aš nieko prieš. O tu neužsiėmusi?

-Neee. Tiesą sakant, paskutines kelias valandas klausiausi kaip groji pianinu.-Nusijuokiau.

-Oi. Reikėjo užeiti ir pasakyti, kad nebegročiau. Įtariu, kad pabodo klausytis kaip nusigroju.-Dabar jau ši mergina šyptelėjo.

-Nusišneki. Man labai patinka kaip tu groji. Gal galėčiau sužinoti, kokias dainas grojai? Be galo gražios.- Negalėjau susilaikyti, turėjau sužinoti kokie dainų pavadinimai.

-Žinoma. Tai viena japonų grupė ir dvi korėjiečių grupės. Gal turi lapelį? Užrašyčiau pavadinimą.

-Aišku. Štai, lapelis bei tušinukas. Iškart labai ačiū! Tai kokios arbatos norėtum? -Prisiminiau, jog planavome prie stalo gurkšnoti šiltos arbatos.

-Gal turi juodos?

-Palauk... Taip turiu!

Po kiek laiko jau turėjau lapelį su grupių pavadinimais, kurių nesugebėjau ištarti, o jeigu ir bandydavau, gaudavosi kažkas panašaus į „akashnabz" ir aš įsitikinus, kad tai tikrai nėra grupės pavadinimas. Taip pat sužinojau ir panelės vardą – Luna.

Neįsivaizduoju kodėl, bet jaučiau, kad pamiršau kažką svarbaus. Vardas be galo girdėtas, gal kokioje knygoje skaičiau, ar žiūrėjau filmą... Ne, kažkas daugiau. Niekaip negalėjau atsiminti ir labai dėl to pykau ant savęs.

Dabar jau laikas Lunai eiti į savo butą. Ji kelis kartus bėgo patikrinti, ar nesudegino virtuvės ir savo bandelių, tačiau dabar jau laikas miegoti. Prasėdėjome mano kambaryje iki paryčių, su dvejais ir tais pačiais pustuščiais puodeliais arbatos. Kalbėjome apie mokyklą, studijas, vaikinus ir senas miesto gatves.