Svajonių vėjai | LT | COMPLETE

PIRMAS SKYRIUS

-Kaja, juk pavėluosim!!

Manęs tikrai nemėgsta, tačiau Haru tai negalioja.

-Prašau baik! Man jau pilvą maudžia nuo juoko!

Taip mes keliaujam į nuobodžią prancūzų kalbos pamoką. Haru visad eina pirmas, tad beveik visada galit mane įsivaizduoti bandančią pasivyti šį aukštą išvaizdų vaikiną. Turiu pripažinti, aš su bėgimu nesutariu, tad spėkit ką darau tokiais atvejais! Taip, stoviu vietoje kol Haru sustoja apsidairyti ar aš vis dar čia. Vienąkart man užsižiopsojus į telefoną, Ru mane net pametė! Taip, tai išties atsitiko.

-Būk draugė, ir nebespoksok į mane, o pasijudink ir keliauk su manim į pamoką. Juk pati žinai kaip tam mokytojui nepatinka vėluojantys žmonės. Ypač kai tie žmogeliai – mes. –Aš net nebesupratau, ar Haru balse pyktis, ar didžiausias šaipymasis iš manęs ir mano spoksojimo į jį. Kad ir kaip ten bebūtų, pasijudinau, nes šiandien tiesa jo. Mokytojas Otas nemėgo vėluojančių mokinių. Išties, apskritai nemėgo vėluojančių personų. Tačiau aš ir Haru buvom ypatingi, jis ypač nemėgo kai mes vėluojame.

Gal jis bando išauklėti mus su visais siaubingai migdančiais moralais dėl vėlavimo? Jeigu atsakymas teigiamas, manau reiktų jam pranešti, jog visos jo pastangos yra tokios pat bevertės kaip mano suplyšusi kojinė gulinti po lova.

-Ką gi, ką gi. Kaja ir Haru, jūs vėl vėluojate. Norėčiau sužinoti koks jūsų pasiteisinimas šiandien. Nors abejoju ar tikrai to noriu.

-Autobusas, kuriuo keliavome mokyklon, pateko į avariją. Teko kulniuoti į mokyklą ir kaip pastebėjote, nespėjom.

-Haru, ar tu supranti, kad tu net nevažinėji autobusais? Tavo namai prie pat mokyklos.

-A, taip. Tai Kaja, kodėl mes vėluojam?

-Man maistas kur kas svarbesnis nei šita skylė. Galim jau sėstis? –O, kad jūs matytumėt klasiokų žvilgsnius. Žodžiais nepaaiškinama jų neapykanta mums. Manoji taip pat. Niekas čia neatėjo susirasti draugų. Visi buvome čia dėl asmeninių priežasčių.

Pavyzdžiui Oresta – ji čia dėl tėvų. O Ignas gadinasi stuburą jau vienuolika metų mokyklos suole dėl savo ateities. Kiek yra sakęs, nori tapti internetinių svetainių dizaineriu. Skamba įdomiai, o ir Ignui ši profesija prilimpa prie jo asmenybės. Mat šis vaikinukas – rodos, be galo tylus, apie nieką negalvojantis vaikinas, kuriam rūpi tik pažymiai, kaip tiksliai pasakiau matematikos formulę, ir kurioje vietoje kurį kirtį reikia dėti. Taip galvojau ir aš, bet šis tamsiaplaukis, išblyškusios odos vaikinas yra tikrų tikriausias funkcionuojantis žmogus! Netikėta, ar ne?

Išties, jis kartais kiek primena Haru, o kartais jie – priešingybės. Ignas visuomet pralinksmina, išklauso, pataria. Na žinot, elgiasi kaip vaikinas kurio niekuomet neturėjau. O Haru, jis mano pamestas brolis. Prisiekiu, tokio kaip jis niekur nerastumėt! Be galo mielas žmogus, o po mielumu slepiasi sarkazmo ir ironijos pilnas sutvėrimas. Tačiau juos abu myliu kaip savo šeimą.

Apie ką aš čia? Ai, taip. Dabar jau sėdime su Haru suole ir klausomės mokytojo Oto dėstomos kalbos, kurios nei aš, nei mano suolo draugas, nežinome nė žodžio. Nemanau ar net sugebėčiau pasisveikinti prancūziškai, ko nors neįžeisdama.

Diena jau ėjo į pabaigą, nekantrauju grįžti namo. Tiesą sakant, žodžiais negaliu apsakyti kaip nekenčiu pirmadienių. Nesuprantu, kas juos sukūrė, kokiu tikslu. Gal su pirmadieniu atsitiko kaip su namų darbais? Gal ši siaubinga dienos pradžia buvo sukurta kaip bausmė žmonėms? Bet kuriuo atveju, nemanau ar noriu sužinoti atsakymą.

-Haru, tu lieki čia ar užsuksi pas mane arbatos? Kaip tik turiu miško uogų skonio. –Daugelis pagalvosit, kad vaikinai turėtų siūlyti merginoms arbatos, bet pripažinsiu, šis stereotipas jau toks nusibodęs, jog kartais išgirdus apie tai gatvėje net norisi dėti į kojas. Arba vimtelti. O gal net abu...