The Truth || Lalisa

3

∆Taehyung∆

Trečia matematika- Kas yra nuo 14 numerio ( A grupė ) tie einą į 50 kabinetą, o kas nuo 15 ( B grupė ) tie į 40.
Ketvirta Korėjiečių kalba- 93 kabinete.

Anglų pamoka. Ar nueiti paklausti Lisos kur yra klasė ar nueiti pas direktorę? Ai nueisiu pas Lisa pas direktorę dar toli eiti reikia. 

Bet aš nežinau kur Lisa... Okey nueisiu pas direktorę...

Po jos nuėjau į reikiamą kabinetą.
Įėjau į klasę ir pamačiau Lisa. Bus fa... Ne nebus čia gi pamoka. Nu ir ką man su savim daryti... Žodžiu nuėjau ten kur yra laisvos vietos.

∆Lisa∆

Aš ir Yoonji po pirmos pamokos nuėjom pas Jisoo.
-Jisoo? Kas čia vyko? - Yoonji pamatė ją renkančias šiukšles.
-Ai nieko prisidirbo kažkas truputi. - ir ji žvilgtelėjo į ateinantį Jungkook. Turbūt jis apkaltino Jisoo, ir tiktai per mane. Ir kodėl mane dievas baudžia? Man visada reikia palikti viską kas man svarbu, bet Jungkook aš jam nepaaiškinau kodėl todėl taip ir buvo. Aš neturėjau galimybės...

Ėjau ramia galvele link savo namų. Man ši diena buvo blogiausia. Tikrai nieko daugiau negali nutikti blogo. Palikau Jungkook ir palikta po pamokų buvau, nes suplėšiau matematikos knygą, bet aš netyčia.  Pajaučiau kažkieno šiltą ranką ant savo peties. Ir atsisukau į tą kažką. Nebuvau nudžiugusi kai jį pamačiau ir dar nujaučiau blogą nuojautą.
-Kodėl tu su manim taip pasielgei? Ko aš tau nepatinku pasakyk, aš pasikeisiu. - pasakė Jungkook.
-Atleisk, tu man labai patikai, bet... - taip ir maniau, kad kažkas bus... 

-Lisa kas nutiko? Kodėl verki? - paklausė Jisoo. Pala ką!? Paliečiau savo skruostus... Ir taip jie šlapi.
-Ai nieko? Tik... - nenoriu sau priminti tos dienos ji buvo blogiau, nei prarasti mylimą žmogų. Bet prisiminimai grįžta, kai aš jį pamatau. Aš jam vis dar kažką jaučiu... Kai buvau praeitame mieste jis buvo man viskas, bet dabar jis niekas...

Nieko nelaukus nubėgau į savo klasę. Iš tikro buvo griežtai draudžiama eiti į nesavo klasę nors ir sesės klasė, bet neleisdavo. Atsisėdau ir pasiėmiau servetėlę nusivalyti ašaras. Man užėjo toks noras turėti gerą draugą. Kuris manimi pasitikėtu ir aš juo, galėtumėm išsipasakoti vienas kitam, padėti laimėj ir nelaimėj, bet gaila tokio neturiu. Mano noras toks. Iš visos širdies... Pala juk jos jau nebeturiu... Ją sudaužė jis...
Aš noriu išsipasakoti, bet kam tik ne merginom. Žinau merginos labiau supranta skausmą, bet neturi to ką turi vaikinai - gailesčio pilną ir šiltą apsikabinimą bei tvirtą. Na merginos gal ir turi šiltą apsikabinimą, bet ne tvirtą.

O... Juk turiu vieną, bet gal ne, o gal. Padėkit man pasakykit ar turiu ar ne? Kaip tik į klasę atėjo jis. Turbūt jis tas draugas kurio man reikia.
Jis priėjo prie tuščio suolo beveik prie manęs. Nu, bet ir prie manęs yra vieta. Jis jau krovėsi daiktus ant stalo, bet aš patapšnojau ranka į suolą esantį šalia manęs. Ir jis priėjo šalia manęs.
-Taehyung... Am... - nežinau kaip jam pasakyti, kad noriu jam išsipasakoti.
-Ką? - paklausė kraudamas daiktus iš kuprinės.
-Ar galim šiandien susitikt parke svarbiam reikalui? Gal kokią ketvirtą? - paklausiau jo, gal ir su viltimi, kad jis sutiks, bet ne jis turi svarbesnių reikalų...