.

Antras skyrius. Tesa

Po vandens srove stovėjau taip ilgai, kiek galėjau ištverti. Norėjau
nusiprausti, kaip nors nusiraminti. Bet karštas dušas nepadėjo atsi-
palaiduoti, kaip tikėjausi. Negalėjau galvoti apie nieką, kas vyksta,
ir nuslopinti savo skausmo. Begalybės jausmas. Pastovus. Tarytum
gyvybė, kuri apsigyveno manyje, kartu yra ir tuštuma, kuri nuolat
didėja.
- Dėl tos sienos jaučiuosi baisiai. Pasisiūliau sumokėti, bet
Kenas atsisakė, - pasakiau Lendonui šukuodamasi drėgnus
plaukus.
- Tik nesijaudink dėl to. Tau savų rūpesčių per akis. - Len-
donas susiraukė ir perbraukė ranka mano nugarą.
- Niekaip nesuprantu, kuo virto mano gyvenimas, kaip nusi-
ritau iki to. - Įsistebeilijau į vieną tašką nenorėdama sutikti ge-
riausio draugo akių. - Prieš tris mėnesius viskas buvo puiku. Drau-
gavau su Nojumi, kuris niekad nebūtų taip pasielgęs. Buvau artima
mamai ir įsivaizdavau, koks bus mano gyvenimas. O dabar ne-
turiu nieko. Visiškai nieko. Net nežinau, ar galėsiu tęsti praktiką,
juk Hardinas irgi ten dirba, arba jis įtikins Kristianą Vensą atleisti
mane, nes gali tai padaryt. - Pačiupau pagalvę nuo lovos ir stipriai
sugniaužiau. - Jis neturi ko prarasti, o aš turiu. Leidau jam viską
iš manęs atimti. Mano ankstesnis gyvenimas buvo paprastas ir
aiškus. O dabar... kai mes... jis toks... kai mes.
Lendonas žiūrėjo į mane išplėtęs akis.
Tesa, tik neatsisakyk praktikos. Jis ir taip daug iš tavęs atėmė.
Neleisk jam dar ir šito, - beveik maldavo. - Tai vienintelis geras
dalykas, kuris gali nutikti gyvenant be jo - daryti, ką nori, pradėti
viską iš pradžių.
Žinojau, kad jis teisus, bet nėra taip paprasta. Visas mano gy-
venimas buvo susijęs su Hardinu, net mano prakeikto automo-
bilio dažų spalva. Nejučiom jis virto gija, surišusią visą mano
gyvenimą, o jam išėjus likau tarp griuvėsių, kurie kažkada buvo
mano gyvenimas.
Aprimusi neryžtingai linktelėjau Lendonui, jis šyptelėjo ir tarė:
- Leisiu tau truputį pailsėti. - Tada apkabino mane ir pasisuko
eiti.
- Kaip manai, ar jis kada nors praeis? - paklausiau.
- Kas? - atsisuko Lendonas.
- Skausmas, - ištariau beveik pašnibždom.
- Nežinau... norėčiau tikėti, kad taip. Laikas išgydo... daugumą
žaizdų, - atsakė ir paguodė mane savo miela pusiau šypsena,
pusiau grimasa.
Nežinau, ar laikas mane išgydys. Bet tikrai žinau viena - jei ne-
išgydys, aš neišgyvensiu.
Vedamas rimčiausių ketinimų, sukaupęs neišsenkantį mandagu-
mą, kitą rytą Lendonas išvertė mane iš lovos, kad įsitikintų, jog
neketinu mesti praktikos. Minutę paaukojau padėkos laiškui Kenui
ir Karen - dar kartą atsiprašiau už skylę, kurią Hardinas išmušė
sienoje. Lendonas ramiai vairavo automobilį nuolat žvilgčiodamas
į mane, bandydamas padrąsinti šypsena ir žodžiais. Bet vis tiek
jaučiausi siaubingai.
Prisiminimai prisėlino, vos įsukus į stovėjimo aikštelę. Sniege
parklupęs Hardinas. Zedo pasakojimas apie lažybas. Paskubomis
atrakinau mašiną ir nėriau vidun slėptis nuo šalčio. Įsėdusi į au-
tomobilį krūptelėjau nuo vaizdo, kurį išvydau užpakalinio vaizdo
veidrodėlyje. Akys raudonos, paakiai juodi. Siaubo filmo vaizdą
užbaigia išpampę maišai po akimis. Man būtinai reikia kosme-
tikos.
Nuvažiavau į parduotuvę „Walmart“, vienintelę šiuo laiku jau
atidarytą, ir nusipirkau visko, ko man reikėjo savijautai paslėpti.
Tik neturėjau nei ryžto, nei jėgų kaip reikiant pasigražinti, todėl
nebuvau įsitikinusi, kad atrodau geriau.
O štai ir įrodymas: kai atvykau į „Vance“ leidyklą, mane pama-
čiusi Kimberlė aiktelėjo. Pabandžiau išspausti jai šypseną, bet ji
pašoko iš už stalo.
- Tesa, brangioji, kaip jautiesi? - išsigandusi paklausė.
- Ar taip blogai atrodau? - susiraukiau.
- Ne, žinoma, ne, - pamelavo ji. - Tik atrodai...
- Išvargusi. Tokia ir esu. Baigiamieji atėmė visas jėgas, - pa-
aiškinau jai.
Kimberlė linktelėjo ir švelniai nusišypsojo, bet kol ėjau į savo
kabinetą, visą laiką jaučiau į nugarą įsmeigtas jos akis. Darbo diena
buvo baisiai ilga, be galo ir krašto, bet priešpiet į duris pasibeldė
ponas Vensas.
- Laba diena, Tesa, - pasisveikino su šypsena.
- Laba diena, - išstenėjau.
- Užsukau pasakyti, kad pastaruoju metu esu sužavėtas tavo
darbu, - šyptelėjo. - Dirbi geriau ir padarai daugiau smulkmės už
mano tikruosius darbuotojus.
- Ačiū, man tai daug reiškia, - pasakiau ir staiga balsas galvoje
priminė, kad tik dėl Hardino mane priėmė į šią praktiką.
- Taigi dėl to šį savaitgalį noriu pakviesti tave į konferenciją
Sietle. Paprastai tokie renginiai būna nuobodūs, bet šitas apie elek-
troninę leidybą, „ateities bangą“ ir taip toliau. Susipažinsi su daug
žmonių, sužinosi visokių dalykų. Po kelių mėnesių Sietle ketinu ati-
daryti skyrių ir noriu asmeniškai susitikti su keliais žmonėmis, -
nusijuokė. - Na, tai ką pasakysi? Visos išlaidos bus apmokėtos, iš-
vykstame penktadienį popiet. Labai norėčiau, kad ir Hardinas
važiuotų. Ne į konferenciją, o į Sietlą, - paaiškino supratingai šyp-
sodamasis.
Jeigu tik jis žinotų, kas vyksta.
- Žinoma, su mielu važiuosiu. Labai jums ačiū už pasiūlymą, -
pasakiau nepajėgdama suvaldyti entuziazmo ir staigaus palen-
gvėjimo, kad ir man gali nutikti kas nors gero.
- Puiku. Liepsiu Kimberlei pateikti tau visą informaciją ir pa-
aiškinti išlaidas... - kalbėjo nerišliai, o aš mąsčiau, kodėl.
Mintis apie konferenciją šiek tiek numalšino skausmą. Pabūsiu
toli nuo Hardino, nors Sietlas man visada primins, kad Hardinas
norėjo mane ten nusivežti. Jis suteršė kiekvieną mano gyvenimo
minutę, įskaitant ir visą Vašingtono valstiją. Pajutau, kad kabinetas
ėmė mažėti, o kambaryje pritrūko oro.
- Kaip jautiesi? Kas tau? - paklausė susirūpinęs ponas Vensas.
- Ai... nieko. Šiandien dar nieko nevalgiau ir naktį mažai mie-
gojau, - atsakiau.
- Stokis ir eik namo, darbą galėsi baigti namie, - paliepė.
- Ne ne, viskas gerai...
- Sakau - eik namo. Leidykloje nėra gydytojo. Apsieisim be
tavęs, - patikino ir mostelėjęs išėjo.
Susirinkau daiktus, tualete pasitikrinau, kaip atrodau - vaje,
vis dar baisiai - ir jau žengiau į liftą, bet mane pašaukė Kimberlė.
- Eini namo? - paklausė, o aš linktelėjau. - Hardinas blogai
nusiteikęs, būk atsargi.
- Ką? Iš kur žinai?
- Jis ką tik mane iškeikė, kad nepakviečiau tavęs prie te-
lefono, - nusišypsojo. - Net po dešimto karto. Pamaniau, kad pati
jam paskambinsi mobiliuoju, jei norėsi pasikalbėti.
- Ačiū, - pasakiau, mintyse dėkinga už supratingumą. Gir-
dėdama Hardino balsą per telefoną tik dar labiau kankinsiuosi.
Kažkaip nuėjau iki automobilio nenualpusi. Kai likau viena su
savo mintimis ir prisiminimais, rodės, kad kančia tik stiprėja, kad nėra jokios prošvaistės. Ir, žinoma, kai mobiliajame pamačiau pen-
kiolika praleistų Hardino skambučių ir dešimt žinučių.
Šiaip taip nusiraminusi, kad galėčiau vairuoti, padariau tai, ko
labiausiai baiminausi - paskambinau mamai. Ji atsiliepė po pirmo
signalo.
- Klausau?
- Mama, - suvaitojau. Sunkiai rinkau žodžius, bet dabar jau
turėjau nuraminti mamą.
- Ką jis padarė?
Vienoda visų reakcija rodė, kad Hardinas buvo tikrai pavo-
jingas, tik aš viena buvau akla.
- Aš... jis... - niekaip negalėjau suregzti sakinio. - Ar galiu
grįžti namo, tik šiandienai? - paklausiau.
- Žinoma, Tesa. Pasimatysim po poros valandų, - atsakė mama
ir baigė pokalbį.
Geriau, nei maniau, nors ne taip šiltai, kaip tikėjausi. Labai no-
rėjau, kad mama būtų kiek panašesnė į Karen - mylinti su visais
trūkumais. Norėjau, kad būtų švelnesnė, kad pajusčiau malonumą
turėti mylinčią ir užjaučiančią mamą.
Įsukau į greitkelį. Išjungiau telefoną, kad nepadaryčiau kokios
kvailystės, pavyzdžiui, kad neperskaityčiau Hardino žinutės.