.

Septintas skyrius. Tesa

-Tesa, mieloji, pabusk, - sušnibždėjo Hardinas, lūpomis
švelniai liesdamas man paausį. - Tu labai graži, kai bundi.
Nusišypsojau ir prisitraukiau jį už plaukų, kad pamatyčiau jo
akis. Pasitrynėm nosimis ir jis sukikeno.
- Myliu tave, - ištarė ir priglaudė savo lūpas prie manųjų. Tik
aš nieko nepajutau.
- Hardinai? - šūktelėjau, - Hardinai?
Jis išnyko...
Staiga atsimerkiau ir grįžau į tikrovę. Nepažįstamas ir tamsus
kaip naktis kambarys. Sekundę buvau pamiršusi, kur esu, bet
pamažu prisiminiau - motelyje. Viena. Sugraibiau telefoną, gulintį
ant staliuko šalia lovos, ir pamačiau, kad dar tik ketvirta valanda
ryto. Nusišluosčiau ašarą, tūnojusią akies kamputyje, ir vėl užsi-
merkiau stengdamasi grįžti pas Hardiną... bent sapne.
Vėl pabudau septintą. Nuėjau į dušą. Pasimėgavau karštu vande-
niu ir atsipalaidavau. Išsidžiovinau plaukus, pasidažiau - šiandien
pirma diena, kai jaučiuosi atrodanti padoriai. Reikia išsikuopti...
vidinį šiukšlyną. Nesugalvojusi, ko daugiau griebtis, išsiplėšiau iš
mamos knygos lapą ir nupiešiau tobulą veidą, kad paslėpčiau vis-
ką, kas yra viduje.
Baigusi jaučiausi gerokai pailsėjusi ir tikrai puikiai. Susisukau
plaukus, krepšy susiradau baltą suknelę ir nusiminiau. Laimė, kad
šiame kambaryje yra geras daiktas - lygintuvas. Šalta, per šalta
suknelei, kuri nesiekia nė kelių, bet neketinau ilgai būti lauke. Išsi-
rinkau juodus lygiapadžius batelius ir padėjau prie lovos šalia suk-
nelės.
Perdėliojau daiktus, tad krepšiuose atsirado šiek tiek tvarkos.
Tada apsirengiau. Tikėjausi, paskambins mama ir papasakos gerų
naujienų apie bendrabutį. Jeigu ne, teks likti čia, kol tai išsispręs,
ir leisti pinigus, kurių ir taip turiu mažai. Gal reikėtų pasidairyti
nuosavo būsto. Įstengčiau susimokėti už kokį nediduką butuką
netoli „Vance“ leidyklos.
Atidariusi duris pamačiau, kad ryto saulėje sniegas beveik ištirpo.
Ačiū Dievui! Vos atrakinau automobilio dureles, iš savo kambario,
esančio vos per dvejas duris nuo manųjų, išėjo Trevoras. Vilkėjo
juodą kostiumą ir ryšėjo žalią kaklaraištį. Atrodė pritrenkiančiai.
- Labas rytas! Leisk, padėsiu tau, - pasakė pamatęs, kad velku
savo daiktus.
Vakar vakare, suvalgę picą, truputį pažiūrėjom televizorių ir
pasipasakojom koledžo nuotykių. Trevoras jau buvo baigęs stu-
dijas, todėl galėjo papasakoti daugiau istorijų nei aš. O man labai
patiko klausytis, bet, lyginant savo ir jo patyrimą - koks buvo ir
koks galėjo būti, - darėsi truputį liūdna. Man nereikėjo vaikščioti
į vakarėlius su tokiais kaip Hardinas. Turėjau susirasti nedaug, bet
tikrų draugų. Viskas būtų buvę kitaip, viskas būtų buvę geriau.
- Ar gerai miegojai? - paklausė Trevoras ir iš kišenės išsitraukė
raktelius. BMW pyptelėjo ir pradėjo burgzti. Na, žinoma, tai jo
BMW.
- Tavo mašina pati užsiveda? - nusijuokiau.
- Na taip, šitas daiktas taip daro, - iškėlė raktelį.
- Žavu, - šiek tiek pašaipiai nusišypsojau.
- Patogu, - atrėmė jis.
- Ekstravagantiška?
- Truputį, - nusijuokė. - Bet vis tiek labai patogu. Tu šiandien
puikiai atrodai, kaip visada.
- Ačiū, lauke šaltoka, - atsakiau ir sudėjusi daiktus į bagažinę
atsisėdau prie vairo.
-Pasimatysim darbe, Tesa, - tarstelėjo Trevoras ir įsėdo į savo
BMW.
Nors švietė saulė, vis tiek buvo šalta, todėl skubiai įkišau raktelį
į spynelę ir pasukau, kad įsijungtų šildymas.
Yk... yk... yk... tik tiek tesugebėjo išspausti mano mašinytė. Su-
siraukiau ir pabandžiau dar kartą - tas pats.
- Ar pagaliau galiu tikėtis suknistos ramybės? - garsiai ištariau
ir aptrankiau priešais styrantį vairą.
Pabandžiau užvesti automobilį trečią kartą, bet, žinoma, ne-
nutiko nieko nauja, šįkart jis nė neyktelėjo. Apsidairiau su palen-
gvėjimu, kad Trevoras vis dar čia. Nusileido jo automobilio langas,
o aš susijuokiau iš savo nelaimės.
- Klausyk, ar galėtum mane pavėžėti? - paklausiau. Jis link-
telėjo.
- Žinoma. Netgi numanau, kur važiuoji... - nusijuokė. Išlipau
iš savo automobilio.
Pakeliui į „Vance“ leidyklą buvau priversta, nors ir trumpam,
įsijungti telefoną. Nustebau neradusi nė vieno žodžio iš Hardino.
Laukė kelios balso žinutės, bet nežinojau, ar jo, ar mamos. Dėl visa
ko nutariau jų neklausyti, tik parašiau žinutę mamai ir paklausiau
apie bendrabutį. Trevoras rūpestingai išleido mane prie pat durų,
todėl nereikėjo eiti per šaltį.
- Atrodai atsigavusi, - nusišypsojo Kimberlė, kai įėjau ir pasi-
čiupau spurgą.
- Jaučiuosi truputį geriau. Šiek tiek, - atsakiau ir įsipyliau
puodelį kavos.
- Ar pasiruošusi rytojui? Negaliu sulaukti savaitgalio, kada
nyksim iš čia - Sietle tiek daug visokių parduotuvių. Kol ponas
Vensas su Trevoru tvarkys savo reikalus, mes moteriškai papramo-
gausim. Ar... eee... kalbėjaisi su Hardinu?
Sekundę dvejojau, bet nutariau jai papasakoti. Ko gero, ji vis
tiek kaip nors sužinotų.
- Ne. Tiesą sakant, vakar susirinkau savo daiktus, - atsakiau.
Kimberlė susiraukė.
-Atsiprašau, mieloji. Praeis laikas ir palengvės.
Dieve, tikiuosi, ji teisi.
Diena lėkė greičiau, nei tikėjausi, tad anksčiau pabaigiau šios
savaitės rankraštį. Jaudinausi, kad važiuosiu į Sietlą, ir tikėjausi,
jog kelionė atitrauks mano mintis nuo Hardino, nors ir trum ­
pam. Pirmadienį mano gimtadienis, apie kurį visai negalvoju.
Jeigu viskas nebūtų taip staiga žlugę, antradienį būčiau keliavusi
su Hardinu į Angliją. Visai nenoriu per Kalėdas būti su mama.
Laimė, iki tol jau būsiu grįžusi į bendrabutį - net jeigu jis iš
esmės bus tuštutėlis - ir tada galbūt sugalvosiu kokią ganėtinai
protingą priežastį nevažiuoti namo. Žinau, kad Kalėdos ir kad
taip elgtis siaubinga, bet šiuo metu visai neturiu šventinės nuo-
taikos.
Mama parašė dienai baigiantis. Pranešė nesulaukusi atsakymo
iš bendrabučio. Puiku. Dar viena naktis iki Sietlo. Tampytis iš
vienos vietos į kitą visai nėra malonu.
Jau beišeidama prisiminiau, kad atvažiavau ne viena. Tikiuosi,
Trevoras manęs nepaliko.
- Iki rytojaus. Susitinkam čia ir Kristiano vairuotojas mus
visus nuveš į Sietlą, - atsisveikino Kimberlė.
Ponas Vensas turi vairuotoją?
Žinoma, kad turi.
Išėjusi iš lifto pamačiau Trevorą, sėdintį vestibiulyje ant juodos
sofutės. Juoda sofa, juodas kostiumas ir mėlynos jo akys sudarė ne-
apsakomai žavingą kontrastą.
- Nebuvau tikras, ar reikės tave parvežti, todėl nenorėjau
trukdyti, - pasakė.
- Ačiū, tu tikrai labai malonus. Grįžusi į motelį paskambinsiu
dėl savo mašinos.
Lauke buvo mažumėlę šilčiau nei rytą, bet vis tiek šalta.
- Galiu palaukti su tavim, jeigu nori. Mano vandentiekis jau
sutvarkytas, todėl motelyje nebenakvosiu. Bet palauksiu su tavim,
jeigu... - Trevoras staiga nutilo ir išpūtė akis.
-Kas yra? - paklausiau ir metusi akį ten, kur žiūrėjo jis, pa-
mačiau Hardiną, stovintį aikštelėje prie savo automobilio ir piktai
spoksantį į Trevorą ir mane.
Man vėl užėmė kvapą. Kas blogiau dar gali būti?
- Hardinai, ką tu čia veiki? - paklausiau pripuolusi prie jo.
- Tu neatsiliepi į mano skambučius, man rodos, nelabai turiu
iš ko rinktis, ar ne? - atsakė jis.
- Aš neatsiliepiu dėl rimtos priežasties, o tu negali šiaip sau at-
sirasti prie mano darbo! - riktelėjau jam.
Trevoras nejaukiai ir baugiai žvilgčiojo į Hardiną, bet vis tiek
stovėjo šalimais.
- Ar viskas gerai? Pasakyk, kai būsi pasirengusi.
- Kam pasirengusi? - pasiuto Hardinas.
- Mano mašina neužsivedė, todėl jis veža mane namo į motelį.
- Į motelį? - garsiau pakartojo Hardinas.
Nespėjau jo sulaikyti, ir Hardinas, čiupęs Trevorą už atlapų,
prispaudė prie raudono visureigio.
- Hardinai! Baik! Paleisk jį! Mes negyvenam kartu! - ėmiau
aiškinti jam.
Neturiu jam dėl ko teisintis, bet nenorėjau, kad Hardinas su-
muštų Trevorą. Hardinas paleido Trevoro drabužius, bet nenusuko
akių nuo jo veido.
- Palik jį ramybėje! - įsikibau Hardinui į petį ir pajutau, kad jis
pamažu atsipalaiduoja.
- Atstok nuo jos, supratai? - sušnypštė Hardinas prie pat
Trevoro veido.
Trevoras išblyško, o aš ir vėl į mūsų nesusipratimą įtraukiau
niekuo dėtą žmogų.
- Labai atsiprašau, - pasakiau Trevorui.
- Viskas gerai. Ar tave vis dar reikia parvežti? - paklausė.
- Ne, nereikia, - už mane atsakė Hardinas.
- Taip, reikia, - pasakiau Trevorui. - Luktelk minutę.
Kaip tikras džentelmenas, koks ir buvo, jis linktelėjo ir nuėjo
prie savo automobilio palikęs mudu vienus.