.

Ketvirtas skyrius. Tesa

Atrodžiau siaubingai. Apsmukę džinsai ir sportinis megztinis, va-
karykštis nusitrynęs makiažas, susivėlę plaukai. Žiūrėjau į mergi-
ną, stovinčią jam už nugaros. Jos garbanoti rudi plaukai šilkinėmis
bangomis vilnijo per nugarą. Truputį, bet tobulai pasidažiusi. Bet
juk ji iš tų moterų, kurioms visų pirma to ir nereikia. Žinoma, ji to-
kia. Pasijutau pažeminta... panorau prasmegti kiaurai, išnykti šiai
žavingai merginai iš akių.
Kai pasilenkiau pakelti nuo grindų lagamino, Hardinas, regis,
prisiminė viešnią ir atsisuko į ją.
- Tesa, ką tu čia veiki? - paklausė manęs. Pasitryniau prida-
žytas akis, tad jis savo naujosios draugės paprašė: - Ar gali mus
minutei palikti?
Ji pažvelgė į mane, linktelėjo ir nužingsniavo koridoriumi.
- Negaliu patikėti, kad tu čia, - tarė Hardinas ir įėjo į virtuvę.
Vilkdamasis švarką netyčiom pakėlė paprastus baltus marški-
nėlius ir apnuogino įdegusį kūną. Tatuiruotė ant jo pilvo - niūrios
susipynusios medžio šakos - erzino mane. Prašėsi paliečiama. Man
ji labai patiko, labiausiai iš visų jo turimų. Tik dabar jis ir medis
man atrodė labai panašūs. Abu bejausmiai. Abu vieniši. Medis bent
jau gali sužaliuoti. Hardinas - ne.
- Aš... aš jau einu, - šiaip taip išstenėjau. Jis atrodė toks to-
bulas, toks gražus. Tikras gražuolis nelaimė.
- Būk gera, leisk man paaiškinti, - maldavo jis. Pastebėjau
juodus ratilus jam po akimis, dar tamsesnius nei manieji.
-Ne. - Vėl pasilenkiau paimti krepšių, bet jis sugriebė juos ir
numetė ant grindų.
- Tesa, prašau tik dviejų minučių.
Dvi minutės čia su Hardinu - labai daug, bet privalau tai
padaryti, kad galėčiau toliau gyventi. Atsidusau ir atsisėdau
stengdamasi sulaikyti bet kokį garsą, kuris išduotų mano abe-
jingumą. Hardinas aiškiai nustebo, bet skubiai atsisėdo priešais
mane.
- Regis, laiko veltui neleidi, - ramiai pasakiau linktelėjusi į
duris.
- Ką? - ne iš karto suprato Hardinas, tik vėliau prisiminė tam-
siaplaukę. - Mes kartu dirbam. Jos vyras laukia apačioje su nau-
jagime dukrele. Jie ieško naujo buto, todėl ji panoro pamatyti
mūsų... buto planą.
- Išsikraustai? - paklausiau.
- Nesikraustyčiau, jeigu liktum. Bet nematau reikalo gyventi
čia be tavęs. Tiesiog svarstau, ką rinktis.
Pajutau palengvėjimą, bet savisaugos mechanizmas nedels-
damas priminė - jeigu jis ir nemiega su ta tamsiaplauke, dar ne-
reiškia, kad nemiega su jokia kita.
- Manai, galėčiau atsivesti ką nors į mūsų butą? Juk praėjo tik
dvi dienos - negi taip blogai apie mane galvoji? - Hardinas susi-
nervino. - Taip, žinoma, kad pagalvojai!
Piktai linktelėjau. Hardino veidu nuslinko skausmo šešėlis, bet
po akimirkos jis pripažino pralaimėjęs.
- Kur buvai šiąnakt? Buvau tėvo namuose, bet neradau tavęs.
- Pas mamą.
- Aaa, - Hardinas žiūrėjo į savo rankas. - Tai abi viską išsiaiš-
kinot?
Pažvelgiau jam tiesiai į akis. Netikėjau savo ausimis, kad jam
pakanka įžūlumo klausinėti manęs apie mano šeimą.
- Tai ne tavo reikalas.
Hardinas norėjo mane paliesti, bet susilaikė.
- Tesa, aš labai tavęs ilgiuosi.
Lioviausi kvėpuoti, bet prisiminiau, kaip puikiai jis moka ma-
nipuliuoti žmonėmis. Todėl nusisukau.
- Kurgi ne.
Nors mano jausmai kunkuliavo, negalėjau leisti sau palūžti jo
akivaizdoje.
- Tikrai, Tesa. Žinau, kad sumoviau gražiausią savo gyvenimo
laiką, bet aš myliu tave. Man reikia tavęs.
- Gana, Hardinai. Pasitaupyk jėgas ir laiką. Daugiau manęs ne-
vedžiosi už nosies. Gavai, ko norėjai, ko dar tau reikia?
- Visko. - Hardinas palietė man ranką, bet aš jį atstūmiau. -
Myliu tave. Prašau suteikti progą viską ištaisyti. Tesa, man reikia
tavęs. Man reikia tavęs. Tau irgi manęs reikia...
- Ne, man tavęs visai nereikia. Aš puikiai gyvenau ir be tavęs.
- Puikiai nėra laimingai, - tarė jis.
- Laimingai? - nusišaipiau. - O ką, aš dabar laiminga? - Jis dar
drįsta aiškinti, kad padarė mane laimingą! Jis tikrai padarė mane
laimingą! Labai laimingą... kažkada.
- Kaip gali čia sėdėti ir sakyti, kad netiki, jog aš tave myliu?
- Todėl, kad žinau, jog nemyli. Tu tik žaidei. Aš tave mylėjau,
o tu manim tik naudojaisi.
Hardino akys sudrėko nuo ašarų.
- Būk gera, leisk man įrodyti, kad myliu tave. Tesa, padarysiu
bet ką. Bet ką.
- Tu jau pakankamai man įrodei, Hardinai. Sėdžiu čia tik dėl
vienos priežasties - kad išklausyčiau, ką nori man pasakyti, o
paskui pradėsiu naują gyvenimą.
- Nenoriu, kad pradėtum naują gyvenimą, - paprieštaravo jis.
Garsiai atsidusau.
- Nesvarbu, ko nori tu! Svarbu, kad mane įskaudinai.
- O tu žadėjai niekada manęs nepalikti, - tyliai ištarė jis.
Nepasitikiu savimi, kai jis taip elgiasi. Pykstu, kad jo kančia
veikia mane, verčia elgtis neprotingai.
- Sakiau, kad nepaliksiu tavęs, jeigu nesuteiksi tam pagrindo.
Bet tu pats kaltas.
Dabar pagaliau supratau, kodėl Hardinas visada nerimavo, kad
galiu jį palikti. Maniau, jis paranojiškai nori būti man geras, bet
klydau. Labai klydau. Jis suprato, kad viską sužinojusi pabėgsiu
nuo jo. Turėčiau pabėgti tuojau pat. Teisinau jį už tai, ką išgyveno
vaikystėje, bet dabar susimąsčiau, ar tik jis ir apie tai neprimelavo?
Viską melavo.
- Daugiau nebegaliu. Aš tavim pasitikėjau. Hardinai, aš pasi-
tikėjau tavim kiekviena savo kūno ląstele - priklausiau nuo tavęs,
mylėjau tave. O tu manim tik naudojaisi. Ar bent nutuoki, kaip aš
jaučiuosi? Kad visi šaiposi iš manęs ir juokiasi man už nugaros -
įskaitant ir tave, kuriuo labiausiai pasitikėjau.
- Žinau, Tesa, žinau. Negaliu apsakyt, kaip labai gailiuosi.
Nežinau, kas man užėjo, kad lažybos pasirodė svarbiau už tave.
Maniau, viskas bus paprasta... - teisinantis jam drebėjo rankos. -
Maniau, permiegosi su manim ir viską baigsim. Bet tu buvai tokia
užsispyrusi ir tokia... paslaptinga, kad nepajutau, kaip ėmiau
nuolat apie tave galvoti. Sėdėdavau kambaryje ir kurdavau planus,
kaip tave pamatyti, net jei ką tik ginčijomės. Po tos dienos prie
upelio jau nemaniau, kad tai tik lažybos, tik niekaip nenorėjau sau
to pripažinti. Kovojau su savim, nerimavau dėl savo vardo - žinau,
kad tai kvaila, bet stengiuosi būti nuoširdus. O kai visiems papa-
sakojau, kas nutiko, nesakiau, ką mes iš tikrųjų darėm... negalėjau
taip su tavim pasielgti, jau ir iš pradžių. Prikūriau visokių nesą-
monių, ko net nebuvo, ir jie patikėjo.
Man iš akių ištryško kelios ašarėlės ir Hardinas ištiesė ranką,
kad jas nušluostytų. Nespėjau atsitraukti, jo ranka palietė mano
degančius skuostus. Sukaupiau visas jėgas, kad nepalinkčiau prie
jo delno.
- Man sunku tave tokią matyti, - sumurmėjo.
Užsimerkiau ir vėl atsimerkiau beviltiškai stengdamasi su-
laikyti ašaras. Sėdėjau tylėdama, o Hardinas tęsė:
- Prisiekiu, buvau pradėjęs pasakoti Neitui ir Loganui apie
upelį, bet pajutau pyktį, net pavydą, vien pagalvojęs, kad jie
sužinos, ką padariau... kaip tu jauteisi, todėl pasakiau jiems, kad tu
man davei... tiesiog pribūriau.
Žinojau, kad jo melas apie tai, kas nutiko, buvo ne ką geriau,
nei papasakoti jiems tiesą. Bet kažkodėl man palengvėjo, kad
mudu su Hardinu esam vieninteliai, žinantys, kas tada tarp mūsų
nutiko - tik mes žinojom savo smulkmenas.
Kažkas čia negerai. Ko gero, jis ir vėl meluoja - niekada nesu-
prasiu, - o jau pradedu juo tikėti. Po velnių, kas man yra?
- Net jei ir patikėsiu, negaliu tau atleisti, - atsakiau. Išmirk-
čiojau ašaras, o Hardinas nuleido galvą ant rankų.
- Tu manęs nemyli? - paklausė žiūrėdamas pro pirštus.
- Myliu, - prisipažinau. Mano žodžiai sunkiai prislėgė mus
abu. Hardinas nuleido rankas ir taip žiūrėjo į mane, kad ėmiau
gailėtis to, ką pasakiau. Vis dėlto tai yra tiesa. Aš jį myliu. Pernelyg
labai jį myliu.
- Tai kodėl negali man atleisti?
- Todėl, kad to negalima atleisti. Tu man ne tik melavai. Tu
atėmei man nekaltybę, kad laimėtum lažybas - ir parodei visiems
mano kruviną paklodę. Ar galima tau atleisti?
Hardinas nuleido rankas. Ryškiai žaliose jo akyse švietė ne-
viltis.
- Atėmiau nekaltybę, nes myliu tave! - pasakė. Smarkiai pa-
purčiau galvą, o jis tęsė: - Tiesiog nežinau, kas esu be tavęs.
Nusisukau.
- Daugiau tai nesuveiks ir abu tai žinom, - atsakiau, kad pasi-
jusčiau geriau. Labai sunku sėdėti priešais jį ir matyti, kaip jis kan-
kinasi, bet kartu mano teisingumo jausmas sakė, kad matydama jo
skausmą malšinu savąjį... kažkaip.
- Kodėl nesuveiks? Mes puikiai...
- Hardinai, viskas tarp mūsų buvo paremta melu. - Jo skausmas
staiga man suteikė pasitikėjimo, todėl pridūriau: - Be to, pažiūrėk į
save ir pažiūrėk į mane.
Nenorėjau to pasakyt, bet jo veidas, kai priminiau didžiausią
jo nepasitikėjimą dėl mūsų santykių - nors jis kažką manyje ir nužudė, - parodė man, kad jis to nusipelnė. Hardinas visada ne-
rimavo, kaip mudu atrodome kartu, kad esu jam per gera. O dabar
visa tai išdėjau tiesiai šviesiai.
- Tu kalbi apie Nojų? Mateisi su juo? - paklausė Hardinas. Aš
net išsižiojau nuo tokio jo ryžto. Akyse žibėjo ašaros, o aš turėjau
sau priminti, kad jis savo valia tai padarė. Viską sugriovė.
- Taip, mačiausi. Bet su mumis tai nesusiję. Tu pats kaltas -
vaikštinėji, po galais, kur nori, ir elgiesi su žmonėmis, kaip nori.
Tau nerūpi, kas bus toliau, ir tikiesi, kad visi bus patenkinti tuo,
kaip yra! - sušukau ir atsistojau.
- Ne, Tesa, tai netiesa! - šūktelėjo ir jis, o aš tik užverčiau akis.
Hardinas patylėjo, paskui atsistojo, pažiūrėjo pro langą ir atsisuko
į mane. - Gerai, taip, galbūt. Bet tu man tikrai labai svarbi.
- Ką tu sakai! Apie tai reikėjo pagalvoti prieš giriantis savo
pergalėmis, - ramiai atsakiau.
- Savo pergalėmis? Po velnių, ar tu čia rimtai? Man tu jokia
pergalė - tu man esi viskas! Tu mano gyvybė, mano skausmas,
mano širdis, mano gyvenimas!
Hardinas žengė prie manęs. Labiausiai liūdino, kad šiuos gra-
žiausius žodžius jis ne ištarė, o išrėkė.
- Deja, per vėlu! - surikau ir aš. - Negi manai, kad galiu taip
paprastai...
Hardinas užklupo mane netikėtai - apkabino ranka mano
kaklą ir prisitraukęs prispaudė lūpas prie manųjų. Pažįstama jo
lūpų šiluma vos neparklupdė manęs. Kol mano protas suvokė, kas
vyksta, liežuvis jau žaidė su Hardino liežuviu. Hardinas su palen-
gvėjimu sudejavo, bet aš pabandžiau jį atstumti. Nesiliaudamas
manęs bučiuoti, jis suėmė mano rankas į delną ir prispaudė sau prie
krūtinės. Iš visų jėgų stengiausi ištrūkti iš jo gniaužtų, bet mano
lūpos atsitraukti nenorėjo. Hardinas atbulomis nustūmė mane
iki spintelės, viena ranka tebelaikydamas už kaklo. Visas mano
skausmas ir širdgėla ėmė nykti ir pamažu jo glėbyje nurimau. Tai
buvo negerai, bet labai gera. Bet vis tiek negerai. Atstūmiau jį. Har-
dinas bandė vėl paliesti mano lūpas, bet aš nusisukau.
-Ne, - pasakiau.
Jo akys sušvelnėjo.
- Būk gera... - maldavo jis.
- Ne, Hardinai, man reikia eiti.
- Kur eiti? - paklausė paleidęs mano rankas.
- Aš... dar nežinau. Mama bando grąžinti mane į bendrabutį.
- Ne, ne... - Hardinas papurtė galvą ir piktai pasakė: - Tu gyveni
čia, negrįžk į bendrabutį. - Ir persibraukė rankomis plaukus. - Tai
aš turėčiau išeiti. Bet labai prašau likti čia, kad žinočiau, kur esi.
- Tau nereikia žinoti, kur esu.
- Pasilik, - pakartojo Hardinas.
Jei būčiau buvusi visiškai sau sąžininga, būčiau norėjusi likti
su juo. Norėjau pasakyti jam, kad myliu jį labiau už gyvenimą. Bet
negalėjau. Atsisakiau pasilikti ir būti mergina, kuri leidžia vai-
kinui elgtis su ja bet kaip. Pasiėmiau krepšius ir pasakiau vienintelį
dalyką, dėl kurio jis nesektų iš paskos.
- Turiu eiti, manęs laukia Nojus ir mama, - pamelavau ir
nuėjau durų link.
Jis nesivijo manęs, o aš neleidau sau atsisukti ir pažiūrėti, kaip
jis kankinasi.