.

Keturioliktas skyrius.Hardinas

-Ei, Hardinai. Dar vieną, - į ausį suniurkė Molė.
Dar nebuvau apsisprendęs, ar noriu nusigerti. Jau buvau iš-
gėręs tris taureles ir žinojau - jeigu išmesiu dar vieną, būsiu girtas.
Viena vertus, būtų gerai nusilakti, kaip moku, ir viską pamiršti.
Kita vertus, privalau išlaikyti šaltą protą.
- Ar nori nešdintis iš čia? - kliūvančiu liežuviu paklausė Molė.
Ji dvokė marihuana ir viskiu. Dalis manęs norėjo nusitempti ją
į vonią ir išdulkinti; tik todėl, kad galėjau tai padaryti. Tik todėl,
kad Tesa Sietle su tuo šiknium Trevoru, o aš čia, nutolęs nuo jos
per tris valandas, pusgirtis drybsau ant sofos.
- Ei, Hardinai, žinok, galiu priversti tave ją užmiršti, - su-
vapėjo Molė ir užsirioglino man ant kelių.
- Ką? - paklausiau, kai ji apsivijo rankomis man kaklą.
- Tesą. Leisk man padėti tau ją užmiršti. Gali dulkint mane,
kol užmirši jos vardą, - karštas kvėpavimas nuplikino man kaklą
ir aš ją atstūmiau.
- Lipk nuo manęs, - paliepiau.
- Hardinai, kiaule, - supyko Molė. Jos ego akivaizdžiai buvo
įžeistas.
- Aš tavęs nenoriu, - šiurkščiai atsakiau.
- Nuo kada? Iki šiol visą laiką ramiai mane dulkinai.
- Nuo tada... - pradėjau.
- Nuo kada tada? - Molė pašoko nuo sofos ir plačiai išskėtė
rankas. - Nuo tada, kai sutikai tą pasipūtusią kalę?
Kad nepadaryčiau ko nors kvailo, turėjau priminti sau, kad
Molė yra moteris, o ne bjaurybė, kokia apsimeta.
- Nekalbėk taip apie ją, - pasakiau stodamasis.
- Tai tiesa, pažiūrėk į save. Tu panašus į negaunantį pien-
burnį, atstumtą kažkokios šliurės Nekaltosios Mergelės Marijos,
kuriai tavęs nė nereikia! - suriko ji, nesupratau - juokdamasi ar
verkdama. Iš esmės pati Molė buvo tokia.
Sugniaužiau kumščius, bet šalia jos atsirado Džeisas ir Zedas.
Molė padėjo ranką Džeisui ant peties.
- Vaikai, pasakykit jam. Pasakykit jam, kad nuo tada, kai mes
jį perleidom jai, jis virto šūdinu snarglium.
- Ne mes. O tu, - pataisė Zedas.
- Koks skirtumas? - pašnairavo Molė, o Zedas užvertė akis.
- Kas negerai? - paklausė Džeisas.
- Viskas gerai, - atsakiau už Molę. - Ji nuliūdo, kad nenoriu
padulkint jos perdžiūvusios subinės.
- Ne, aš pikta, nes tu subingalvis. Daugiau niekas tavęs nenori.
Todėl Džeisas ir liepė man jai pirmai pasakyt.
- Ką jis? - iškošiau pro dantis. Akyse viskas paraudo. Žinojau,
kad Džeisas kiaušas, bet maniau, kad Molė Tesai papasakojo iš
pavydo.
- Taip, jai pasakyt man liepė jis. Jis viską suplanavo: ji išgeria
porą taurių, aš jai viską papasakoju prie tavęs, tada jis puola jos
guosti, kol tu žliumbi kaip sumautas snarglius, - nusikvatojo. - Ar
ne taip sakei, Džeisai? Tu norėjai „iškrušti jai smegenis“, ar ne? -
paklausė Molė ir sumojavo savo ilgais nagais vaizduodama ka-
butes.
Žengiau artyn Džeiso.
- Ei, žmogau, tai buvo tik juokas... - pradėjo jis.
Jei neklystu, Zedas patenkintas vyptelėjo, kai mano kumštis
žiebė Džeisui į snukį. Nepajutau skausmo rankoje net ir dar kartą
smogęs jam į veidą. Mane apakino pyktis ir tiesiog liejau ant jo
savo įtūžį. Įsivaizduodamas, kaip jis liečia Tesą, bučiuoja ją, nu-
rengia, ėmiau dar smarkiau jį talžyti. Kruvinas veidas tik paskatino
daryti tą iš visų jėgų. Kai kažkieno stiprios rankos atitraukė mane
nuo Džeiso, jo akiniai juodais rėmeliais mėtėsi šalimais sudaužyti
į šipulius.
- Gana, žmogau! Jei nesiliausi, užmuši jį! - suriko Loganas
man į veidą ir kažkaip sugrąžino į tikrovę.
- Jeigu kuris nors iš jūsų norit pasakyt panašų mėšlą, rėžkit
tuoj pat! - riktelėjau kompanijai, kurią laikiau draugais ar bent ar-
timais žmonėmis.
Visi tylėjo, net Molė.
- Aš rimtai! Jeigu dar kas nors pasakys bent sušiktą žodelį apie
ją, aš nedvejodamas sutraiškysiu kiekvieną rupūžę!
Dar sykį žvilgtelėjau į Džeisą, kuris bandė atsikelti nuo grindų,
ir iš Zedo buto išėjau į šaltą naktį.