.

Šeštas skyrius. Hardinas

Mano tėvas gali atrodyti neapsakomai kvailas; tokį veidą jis nutai-
so tada, kai bando elgtis tėviškai - kaip dabar kad tarpduryje stovi
sukryžiavęs rankas.
- Hardinai, ji čia nebegrįš, ji žino, kad čia ją rasi.
Tvardžiausi, kad nesuvaryčiau jam dantų. Todėl, pajutęs dilg-
čiojimą rankose, tampiau plaukus. Šįkart žaizdos buvo gilesnės.
Sudaužęs sienelę, rankas susižalojau labiau, nei maniau. Bet tai
niekis, palyginti su tuo, kaip jaučiausi. Iki šiol nežinojau, kad gali
taip skaudėti. Ne fiziškai, nuo sužeidimų.
- Sūnau, aš manau, kad privalai duoti jai laisvę.
Po velnių, kuo jis save laiko?
- Laisvę? Jai nereikia laisvės! Ji turi grįžti namo! - surikau.
Sena kaimynė atsisuko ir pažvelgė į mus; mostelėjau jai ranka.
- Nebūk įžūlus su mano kaimynais, - perspėjo tėvas.
- Tai pasakyk savo kaimynams, kad nesikištų į svetimus rei-
kalus! - neabejojau, kad žiloji tai išgirdo.
- Iki, Hardinai! - atsiduso tėvas ir uždarė duris.
- Eik po velnių! - šūktelėjau ir kelis kartus apžingsniavau
terasą, kol galiausiai nuėjau prie savo automobilio.
Po galais, kas ji per paukštis? Nors buvau baisiausiai įsiutęs,
bet jaudinausi dėl jos kaip beprotis. Ar ji viena? Ar išsigandusi?
Aišku, pažinojau Tesą, ji visai nėra bailė. Ko gero, ji svarsto, dėl
ko manęs nekenčia. Kitaip tariant, vardija raštu. Ji privalo viską
kontroliuoti, o idiotiški jos sąrašai varė mane iš proto. Bet dabar
labai norėjau matyti, kaip ji popieriuje skrebena nereikšmingus
dalykus. Atiduočiau bet ką, kad dar nors vieną kartą pamatyčiau,
kaip susikaupusi prikanda apatinę lūpą, arba kaip dieviškai mielas
jos veidas tampa piktas. Dabar, kai ji su Nojum ir savo motina, su-
pratau, kad praradau net menkiausią galimybę. Kartą ji užsiminė,
kodėl jis geresnis už mane, o dabar ji vėl bus su juo.
Dar kartą jai paskambinau, bet jau dvidešimtą kartą iškart įsi-
jungė balso paštas. Prakeikimas! Aš sumautas idiotas! Valandą
laiko važinėjęs po visas bibliotekas ir knygynus nutariau grįžti į
butą. Gal ji sugrįš, gal sugrįš... nors žinau, kad ne.
O jeigu? Jeigu netyčia grįžtų, turiu sutvarkyti namus, nupirkti
naujų indų, nes senieji sudužo į sieną.
Vyro balsas sugriaudėjo kambaryje ir sudrebino mane iki kaulų
smegenų:
- Skotai, kur tu?
- Mačiau jį išeinantį iš baro. Žinau, kad jis čia, - atsiliepė
antras vyras.
Išlipau iš lovos ir kojomis paliečiau šaltas grindis. Iš pradžių
pamaniau, kad čia tėtis su draugu, bet paskui supratau, kad ne.
- Ateik čia, ateik čia, kad ir kur esi! - suriko storesnis balsas ir
pasigirdo baisus trenksmas.
- Jo čia nėra, - pasakė mama. Nulipęs laiptais pamačiau juos
visus. Mamą ir keturis vyrus.
- Ooo, tik pažiūrėkit, kas čia tokia, - tarė aukštesnis vyras. -
Kas galėtų pagalvoti, kad Skotas turi tokią pritrenkiančią žmoną.
Jis griebė mamą už rankos ir parvertė ant sofos. Mama bevil-
tiškai įsikibo į savo palaidinę.
- Prašau... jo čia nėra. Jeigu jis skolingas jums pinigų, atiduosiu
viską, ką turiu. Galit pasiimti bet ką, net televizorių...
- Televizorių? - nusišaipė vyras. - Man nereikia to prakeikto
televizoriaus.
Žiūrėjau, kaip mama stengiasi jo nusikratyti - panašiai spurda
sugauta žuvis.
-Turiu brangenybių, tiesa, nedaug, tik prašau...
- Užsičiaupk! - riktelėjo kitas vyras ir smogė jai.
- Mama! - suklikau ir įlėkiau į svetainę.
- Hardinai, lipk į viršų! - sušuko mama.
Bet aš negaliu palikti jos su tais piktais vyrais.
- Dink iš čia, snargliau, - liepė vienas ir pastūmė mane. Sunkiai
žnektelėjau ant užpakalio. - Matai, kale, reikalas tas, kad tavo vyras
štai ką padarė, - suurzgė vyras ir pasuko galvą. Pamačiau didelę
žaizdą, einančią per visą plikę. - O kad jo čia nėra, tu būsi vietoj
jo. - Jis išsiviepė, o mama pabandė jam įspirti.
- Hardinai, vaikeli, lipk į viršų... Tučtuojau! - sukliko mama.
Pala, kodėl ji ant manęs pyksta?
- Man atrodo, kad jis nori pažiūrėti, - tarė sužalotasis ir par-
vertė mamą ant sofos.
Sudrebėjau ir prabudęs atsisėdau.
Šūdas!
Kiekvieną naktį jie būna vis baisesni. Jau buvau įpratęs nieko
nesapnuoti ir tiesiog miegoti. Tik dėl jos, viskas dėl jos.
O dabar ketvirta valanda dar vieno prakeikto ryto, paklodė
kruvina nuo mano sudaužytų rankų, o galva plyšta nuo naktinių
košmarų.
Vildamasis dar užmigti, užsimerkiau ir pasistengiau įsivaiz-
duoti, kad ji tikrai čia.