.

Aštuonioliktas skyrius. Tesa

Telefono žadintuvo melodija sutrikdė mano miegą kaip šokantis
pingvinas. Tiksliau, šokančiu pingvinu ją pavertė mano sapnai. Ta-
čiau ši maloni vizija tęsėsi neilgai. Labiau išsibudinusi pajutau, kad
galva ima tvinksėti. Pabandžiau atsisėsti, bet mane kažkas prislė-
gė... kažkas.
O ne! Mintis užplūdo prisiminimai, kaip šokau su tuo gličiu
vyru. Supanikavusi skubiai atsimerkiau... ir pamačiau pažįstamą
tatuiruotą Hardino kūną, tįsantį ant manęs. Galvą buvo padėjęs
man ant pilvo, o ranka laikė mane apkabinęs.
Dieve mano! Po velnių!
Pabandžiau nepažadinusi nustumti Hardiną, bet jis kažką su-
murmėjo ir lėtai atsimerkė. Paskui vėl lėtai užsimerkė ir išpainiojęs
kojas nuslinko nuo manęs. Pašokau nuo lovos, o jis, vėl atsimerkęs,
tyliai žiūrėjo į mane, lyg būčiau kokia laukinė plėšrūnė. Galvoje
negailestingai įsirėžęs sukosi Hardino ir mano pačios, šaukiančios
jo vardą, paveikslas. Po velnių, kur buvo mano protas?
Norėjau ką nors pasakyt, bet nuoširdžiai nesugalvojau, ką. Taip
jaudinausi, kad visai išskydau. Lyg pajutęs, kaip kovoju su savim,
Hardinas, kad pridengtų savo nuogumą, įsivyniojęs į paklodę,
išlipo iš lovos. Dieve mano. Jis sėdėjo ant kėdės ir žiūrėjo į mane, o
aš suvokiau esanti tik su liemenėle. Instinktyviai suspaudžiau kojas
ir atsisėdau ant lovos.
- Pasakyk ką nors, - paprašė Hardinas.
-Aš... aš nežinau, ką pasakyt, - prisipažinau. Negaliu patikėt,
kad galėjo taip nutikti. Netikiu, kad Hardinas čia, mano lovoje,
nuogas.
- Atsiprašau, - tarė jis ir nuleido galvą ant rankų.
Mano galva plyšo nuo per daug alkoholio, išgerto prieš kelias
valandas, ir nuo minties, kad šiąnakt permiegojau su Hardinu.
- Ir turėtum, - sumurmėjau.
- Tu man paskambinai. - Jis persibraukė plaukus.
- Bet nekviečiau tavęs, - atkirtau. Nežinojau, kaip toliau elgtis.
Nežinojau, ar noriu su juo peštis, ar išspirti lauk, ar pabandyti išsi-
aiškinti, kaip daro suaugusieji.
Atsikėliau ir nuėjau į vonios kambarį, bet jo balsas mane at-
sivijo:
- Buvai išgėrusi, todėl pamaniau, kad tau kas nutiko ar ką pa-
darei, be to, čia buvo Trevoras.
Paleidusi vandenį pažiūrėjau į veidrodį. Ant mano kaklo rau-
donavo didžiulė dėmė. Šūde šventas. Perbraukiau pirštais per
jautrią mėlynę ir prisiminiau Hardino liežuvį ant odos. Ko gero,
dar buvau šiek tiek apsvaigusi, nes nepajėgiau aiškiai mąstyti.
Maniau, kad pradedu gyventi toliau, o štai mano širdagraužis čia,
mano kambaryje, ir aš čia, kaip kokia pašėlusi paauglė, su milži-
niška nuočiulpa ant kaklo.
- Tesa, - ištarė Hardinas. Vos palindau po karštu dušu, jis įėjo
į vonios kambarį. Stovėjau ramiai ir leidau plikinančiam vandeniui
nuplauti visas nuodėmes. - Ar tu?.. - sutrikęs paklausė, - kaip jau-
tiesi po to, kas nutiko šiąnakt?
Kodėl jis taip keistai elgiasi? Jam atmerkus akis labiau tikėjausi
pašaipios šypsenos ir bent penkių „visada prašom“.
- Aš... nežinau. Ne, jaučiuosi blogai, - atsakiau.
- Nekenti manęs?.. Na, dar labiau nei iki šiol?
Pažeidžiamumas jo balse sutraukė man širdį, bet turėjau laikytis
savo. Viskas labai susijaukė. Tiesiog stovėjau ir spoksojau į jį. Taip
jau ir ne, tyčiojosi mano pasąmonė, bet nekreipiau į ją dėmesio.
- Ne, viskas liko taip pat, - atsakiau.
-Aaa.
Dar kartą išskalavau plaukus ir pasimeldžiau, kad dušo vanduo
palengvintų pagirias.
- Prisiekiu, nenorėjau pasinaudoti padėtim, - pradėjo Har-
dinas, man užsukus vandenį. Nuo lentynėlės pasiėmiau rankš-
luostį ir susisupau į jį. Hardinas rymojo tarpduryje tik su trum-
pikėmis, ant krūtinės ir kaklo raudonavo dėmės. Daugiau niekada
negersiu. - Tesa, žinau, kad turėtum pykti, bet mums reikia apie
daug ką pasikalbėti.
- Ne, nereikia. Aš buvau girta ir tau paskambinau. Tu atva-
žiavai ir mes pasimylėjom. Apie ką čia kalbėtis? - iš visų jėgų sten-
giausi būti rami. Nenorėjau, kad jis pajustų, kaip mane veikia. Kokį
poveikį man padarė šią paskutinę naktį. Tačiau pastebėjau nu-
brozdintus krumplius. - Kas tavo rankoms? - paklausiau. - Dieve
mano, Hardinai, tu sumušei Trevorą, ar ne? - šūktelėjau ir krūpte-
lėjau nuo skaudaus dieglio galvoje.
- Ką? Nemušiau aš jo, - iškėlė rankas Hardinas.
- Kas tada?
- Nesvarbu, - papurtė galvą. - Yra svarbesnių dalykų, apie ku-
riuos turim pasikalbėt.
- Ne, neturim, - pasakiau ir atsidariau kosmetinę. Išsiėmusi
maskuoklį ėmiau dosniai tepti juo kaklą, o Hardinas tylomis
stovėjo šalia. - Tai buvo klaida, nereikėjo tau skambinti, - pagaliau
ištariau. Susinervinau, kad nė trečias sluoksnis nepaslepia dėmės.
- Tai nebuvo klaida, tu iš tikrųjų manęs pasiilgai. Todėl ir pa-
skambinai.
- Ką?... oi ne, paskambinau, nes... nes... atsitiktinai. Visai ne-
ketinau to daryt.
- Meluoji. - Jis pernelyg gerai mane pažinojo.
- Žinai ką? Visai nesvarbu, kodėl aš tau paskambinau, - at-
šoviau. - Tau nereikėjo čia važiuot. - Akių pieštuku nubraukiau
storą liniją.
- O ne, reikėjo. Tu buvai girta ir tik Dievas žino, kas galėjo nu-
tikti.
-Ir kas gi? Galėjau permiegot su pirmu pasitaikiusiu, ar ne?
Hardinas išraudo. Žinojau, kad esu žiauri, bet jis turėjo žinoti
geriau, sugulęs su manim, visa girta. Šepečiu perbraukiau dar
drėgnus plaukus.
- Jei prisimeni, neleidai man pernelyg rinktis, - taip pat
šiurkščiai atsakė jis.
Prisimenu, prisimenu, kad lipau jam ant kelių ir užspaudžiau
jį. Prisimenu, kad reikalavau rinktis - arba mylimės, arba jis išeina.
Prisimenu, kad liepiau jam neprieštarauti ir nesiliauti. Esu pri-
trenkta ir pažeminta savo elgesio. Bet, ko gero, blogiausia tai, kad
prisimenu, jog po pirmo bučinio jis mane apkaltino, esą pati jam
užsikoriau ant kaklo.
Man užvirė pyktis, todėl smarkiai šveičiau šepetį ir jis garsiai
sutarškėjo atsimušęs į spintelę.
- Nedrįsk manęs dėl to kaltinti, galėjai pats atsisakyt! - su-
rikau.
- Atsisakiau! Kelis kartus! - suriko ir jis.
- Nesuvokiau, kas vyksta, ir tu tai žinai! - šiek tiek pamelavau.
Žinojau, ko noriu, tik nenorėjau to pripažinti.
Bet Hardinas ėmė kartoti nešvankius žodžius, kuriuos šiąnakt
kartojau: „Tu labai skanus!“, „Kalbėk su manim, kaip visada!“,
„Hardinai, tu vienintelis!“ - ir įstūmė mane į kampą.
- Eik lauk! Nešdinkis tuoj pat! - klyktelėjau ir pasiėmiau te-
lefoną pažiūrėti, kelinta valanda.
- Šiąnakt tu man neliepei nešdintis, - negailestingai tarė Har-
dinas.
- Viskas buvo puiku, kol pasirodei tu, - atsisukau į jį. - Čia
buvo Trevoras, - pasakiau žinodama, kad jį supykdysiu. Tačiau
Hardinas mane nustebino - ėmė juoktis.
- Oi, tik nereikia! Mudu abu žinom, kad Trevoras tau netinka.
Tu nori manęs ir tik manęs. Vis dar nori, - pasityčiojo.
- Hardinai, aš buvau girta! Kam tu man reikalingas, jeigu ga-
lėjau turėti jį? - pasakiau ir akimirksniu pasigailėjau savo žodžių.
I lardino akyse žybtelėjo arba skausmas, arba pavydas. Žengtelėjau
artyn.
- Nereikia, - ištiesė ranką. - Žinai ką? Gerai. Jis gali tave dul-
kinti. Nesuprantu, ko čia važiavau. Žinojau, kad tokia ir esi.
Stengiausi būti rami, kad kaimynai neimtų skųstis, bet su-
pratau daugiau neatlaikysianti.
- Gal juokauji? Atsibeldei čia, paėmei mane ir dar leidi sau už-
gaulioti!
- Aš paėmiau tave? Tesa, tai tu mane paėmei! Žinai, kad ne-
galiu tau atsispirti, ir mygai mane, mygai!
Žinau, kad jis teisus, bet dabar jaučiausi apsikvailinusi ir nusi-
žeminusi dėl savo agresyvaus vakarykščio elgesio.
- Nesvarbu, kuris kurį primygo, svarbu tai, kad dabar išeini
ir daugiau mano akyse nesirodai, - galiausiai ištariau ir įjungiau
plaukų džiovintuvą, kad išpūstų jo prieštaravimą. Tą pačią aki-
mirką jis išplėšė džiovintuvo laidą - beveik su visu lizdu - iš sienos.
- Kas tau yra, po velnių! - riktelėjau ir vėl įkišau kištuką. - Ga-
lėjai sulaužyti.
Hardinas pašėlo - po galais, ką aš sau galvojau jam skam-
bindama?
- Neišeisiu, kol apie viską nepasikalbėsim, - pagrasino.
- Jau sakiau, kad daugiau neturim apie ką kalbėti, - pasakiau
nekreipdama dėmesio į skaudančią širdį. - Tu mane įžeidei ir aš
negaliu tau atleisti. Istorija baigta.
Nors ir labai stengiausi to nepripažinti, bet man labai patiko,
kad jis yra čia. Net jeigu mes pykomės ir šaukėme vienas ant kito,
vis tiek labai jo ilgėjausi.
- Tu net nebandei man atleisti, - kiek švelniau pratarė Har-
dinas.
- Bandžiau. Bandžiau mintyse su tuo susitaikyti, bet nepavyko.
Negaliu patikėti, kad tai nėra dar vienas tavo žaidimas. Netikiu,
kad dar kartą manęs neįskaudinsi. - Įjungiau plaukų žnyples ir at-
sidusau: - Man reikia baigti ruoštis.
Kai vėl įjungiau džiovintuvą, Hardinas išėjo iš vonios kam-
bario, tikėjausi - kad ir visai išeis. Mažytė dalelė manęs, kuri ti-
kėjosi, kad jis sėdės ant lovos kambaryje, pasirodė visiška idiote.
Ji tikrai nėra protingoji mano pusė. Naivi, juokinga mergaitė, įsi-
mylėjusi vaikiną, visiškai ne tokį, kokio jai reikia. Mudviem su
Hardinu niekada nepavyks sutarti - gerai tai žinau. Labai norėčiau,
kad ir ji žinotų.
Susisukau ir susitvarkiau plaukus taip, kad garantuotai pa-
slėptų Hardino paliktą pėdsaką ant kaklo. Išėjusi iš vonios kam-
bario susirinkti drabužių, radau Hardiną sėdintį ant lovos, ir ta
kvaila mergaitė netgi kiek apsidžiaugė. Iš krepšio čiupau rausvą
liemenėlę su kelnaitėmis ir nenusiėmusi rankšluosčio apsirengiau.
Kai jį nusisiaučiau, Hardinas aiktelėjo, bet apsimetė kosintis.
Per galvą rengdamasi suknelę pajutau, kad mane prie jo
traukia nematoma jėga, bet nugalėjau ją ir iš spintos pasiėmiau
baltąją suknelę. Šalia Hardino jaučiausi keistai jaukiai, net ir esant
tokiai padėčiai. Kodėl visa tai taip painu ir skaudu? Kodėl turi būti
taip sudėtinga? O svarbiausia, kodėl negaliu jo pamiršti ir gyventi
toliau?
- Tau tikrai reikia eiti, - tyliai ištariau.
- Padėti? - paklausė Hardinas, užsikirtus užtrauktukui.
- Ne... nereikia. Aš pati.
- Prašom.
Hardinas atsistojo norėdamas prieiti artyn. Mes nuolat gy-
venom tarp meilės ir neapykantos, karo ir taikos. Man tai buvo
svetima ir labai nuodinga.
Pakėliau plaukus, ir Hardinas ilgiau nei reikėtų segė už-
trauktuką. Jaučiau, kad kraujas ima greičiau tekėti gyslomis, ir
plūdau save leidusi jam padėti.
- Kaip mane radai? - paklausiau, kai ši mintis atėjo į galvą.
- Paskambinau Vensui, žinoma, - gūžtelėjo pečiais, lyg nebūtų
lėkęs paskui per visą valstiją.
- Ar jis tau pasakė ir mano kambario numerį? - visai nebuvau
sužavėta šios minties.
-Ne, paklausiau registratūroje, - mirktelėjo Hardinas. - Aš
moku labai įtikinamai kalbėti.
Dėl tokio viešbučio poelgio nepasijutau geriau.
- Negalim taip elgtis... supranti? Nuleisti viską juokais ir apsi-
mesti draugais, - pasakiau ir apsiaviau juodus batelius. Hardinas
apsimovė kelnes.
- Kodėl ne?
- Todėl, kad nė vienam iš mūsų nėra gerai būti kartu.
Hardinas nusišypsojo ir skruostuose pasirodė tos šėtoniškos
duobutės.
- Juk pati žinai, kad tai netiesa, - nerūpestingai mestelėjo ir
apsirengė marškinėlius.
- Tiesa.
- Netiesa.
- Gal būsi toks malonus ir išeisi? - paprašiau.
- Tu to nenori ir pati gerai žinai. Ir gerai žinojai, ką darai, kai
prašei manęs pasilikti.
- Ne, nežinojau, - išveblenau, - buvau apsvaigusi. Nesuvokiau,
ką dariau visą praėjusią naktį - nuo tada, kai pabučiavau tą vyrą,
iki tada, kai įsileidau tave.
Nedelsdama užsičiaupiau. Nereikėjo garsiai to sakyti. Bet iš to,
kaip Hardinas išpūtė akis ir išsižiojo, supratau, ką pasakiau. Galvą
suspaudė dešimtkart smarkiau, ir aš panorau save primušti.
- Kąąąą? Ką... ką tu pasakei? - suriaumojo Hardinas.
- Nieko... aš...
- Tu kažką bučiavai? Ką? - paklausė dusdamas, lyg ką tik būtų
nubėgęs maratoną.
- Kažką klube, - pasiteisinau.
- Tu rimtai? - įkvėpė jis, o kai linktelėjau - iškvėpė. - Kas per...
kas per šūdų šūdas, Tesa? Tu laižeisi su kažkokiu diedu klube, o
paskui dulkinaisi su manim? Kas tu tokia? - užsidengė rankomis
veidą. Jei tariuosi gerai jį pažįstanti, jis buvo pasirengęs ką nors sulaužyti.
-Tiesiog taip nutiko, o mes netgi nesam kartu, - pabandžiau
apsiginti, bet išėjo dar blogiau.
- Oho... tu neįtikėtina. Mano Tesa niekada nesilaižytų su
kažkuo klube, - tėškė Hardinas.
- „Tavo“ Tesos nėra, - atkirtau.
Jis tik papurtė galvą. Ilgai purtė. Galiausiai įdėmiai pažiūrėjo
man į akis:
- Žinai, ką? Tu teisi. Ir pasakysiu, ką veikiau aš, kol tu bučiavai
tą vyrą. Aš dulkinau Molę.