.

Trečias skyrius. Tesa

Važiuoti į vaikystės namus - įprasta ir paprasta, nereikalauja daug
dėmesio. Pakeliui namo prisiverčiau išrėkti kiekvieną garsą - nuo-
širdžiai rėkiau taip garsiai, kiek leido jėgos, kol įskaudo gerklė.
Paaiškėjo, kad tai daug sunkiau, nei maniau, ypač dėl to, kad ne-
sijaučiau rėkianti. Man atrodė, kad verkiu ir nykstu. Būčiau bet
ką atidavusi, kad galėčiau grąžinti savo gyvenimą į pirmąją dieną
koledže. Būčiau paklausiusi mamos patarimo ir pakeitusi kamba-
rį. Mama nerimavo, kad Stef gali padaryti man blogą įtaką. Jei tik
būtume supratusios, kad didžioji bėda bus įžūlus garbanius. Kad
jis viską atims ir užvaldys mane, įtrauks, sudraskys į skutelius ir
išmes į šiukšlyną, išbarstys mane tarp dangaus ir žemės, po savo
draugų kojomis.
Iki mano namų - tik dvi valandos. Bet išvažiavusi studijuoti
dar nebuvau grįžusi. Jei nebūčiau išsiskyrusi su Nojum, būčiau
dažniau lankiusis namie. Važiuodama pro jo namą, prisiverčiau
žiūrėti tik į kelią.
Įsukau į kiemą ir beveik šokte iššokau iš mašinos. Bet priėjusi
prie durų sudvejojau, ar belstis. Atrodė keista taip elgtis, net ne-
patogu lyg niekur nieko įeiti vidun. Negi taip pasikeičiau išvykusi
mokytis?
Nutariau tiesiog paprastai įeiti. Mama stovėjo prie rudos
odinės sofos, pasidažiusi, pasipuošusi, su aukštakulniais. Viskas
atrodė taip pat: švaru ir tobulai tvarkinga. Vienintelis skirtumas -
namas atrodė mažesnis. Gal dėl to, kad pagyvenau Keno namuose.
Ką gi, mano mamos namas tikrai mažas ir iš lauko visai nepa-
trauklus, užtat skoningai įrengtas. Puikiais paveikslais ir gėlėmis
mama tobulai maskavo netikusią santuoką. Dekoravimo strategiją
taikė ir tėčiui išėjus, nes, mano manymu, tai tapo savotišku įpročiu.
Šilti namai pakuteno man nosį pažįstamu cinamono kvapu. Mama
visada dievino vaško žvakes ir laikė jų kiekviename kambaryje.
Prie durų nusiaviau batus žinodama, kad jai nepatiks, jei priminsiu
sniego ant idealiai nuvaškuotų kietmedžio grindų.
- Teresa, ar nori kavos? - paklausė mama ir mane apkabino.
Iš mamos išmokau dievinti kavą, ir šis ryšys privertė mane šyp-
telėti.
- Taip, mielai.
Nusekiau paskui ją į virtuvę ir atsisėdau ant kėdutės. Neįsivaiz-
davau, kaip pradėti pokalbį.
- Na, tai ar papasakosi, kas nutiko? - paklausė tiesiai šviesiai.
Giliai įkvėpiau ir prieš atsakydama gurkštelėjau kavos.
- Mudu su Hardinu išsiskyrėm.
- Kodėl? - mamos reakcija buvo abejinga.
- Na... jis pasirodė ne toks, kaip tikėjausi, - atsakiau. Suėmiau
rankomis plikinamai karštą puodelį, kad atitraukčiau dėmesį nuo
skaudžių minčių, ir pasirengiau atsakinėti į mamos klausimus.
- O ko iš jo tikėjaisi?
- Maniau, kad jis mane myli, - pasakiau. Nežinau, ko tikėjausi
iš Hardino, bet maniau, kad jis mane myli, savaip, taip, koks jis yra.
- Vadinasi, daugiau nemanai, kad jis tave myli.
- Daugiau nemanau.
- Ir kodėl pradėjai taip manyti? - šaltai paklausė mama.
- Todėl, kad pasitikėjau juo, o jis mane baisiausiai išdavė. - Ži-
nojau, kad nepasakosiu smulkmenų, bet vis tiek keistai norėjau ap-
ginti Hardiną nuo mamos teismo. Išbariau save už kvailumą, kad
vis tiek apie jį galvoju, nors jis aiškiai parodė, kad manimi dėtas to
nepadarytų.
- Ar tau neatrodo, kad apie tai reikėjo pagalvoti prieš apsigy-
venant su juo?
Žinoma, atrodo. Na, pirmyn, pasakyk, kokia kvaila esu, kad
taip ir sakei, - ištariau.
- Aš tikrai tau taip sakiau, įspėjau, koks jis vaikinas. Reikia
saugotis tokių vyrų, kaip jis ir tavo tėvas. Bet džiaugiuosi, kad
viskas baigta, kol dar nebuvo normaliai prasidėję. Žmonės klysta,
Tesa. - Ant puodelio, iš kurio mama atsigėrė, liko rausvų lūpų dažų
vainikėlis. - Esu tikra, kad jis tau atleis.
-Kas?
- Aišku, kad Nojus.
Kaip ji nesupranta? Aš tik norėjau su ja pasikalbėti, norėjau,
kad ji mane paguostų, o ne vėl stumtų į Nojaus glėbį. Stovėjau ir
žiūrėjau į ją, paskui apžvelgiau kambarį. Negi ji rimtai? Negali būti!
- Vien dėl to, kad man nieko neišėjo su Hardinu, dar nereiškia,
kad vėl imsiu draugauti su Nojum, - atrėžiau.
- Kodėl ne? Tesa, turėtum džiaugtis, kad jis sutinka tau atleisti.
- Ką? Ar gali nors kartą liautis? Dabar aš visai nenoriu būti su
kuo nors, ypač su Nojum. - Norėjau nusirauti plaukus. Arba nu-
rauti mamai.
- Kaip suprasti - ypač su Nojum? Kaip gali taip apie jį kalbėti?
Nuo vaikystės jis tau buvo geriausia partija.
Atsidusau ir atsisėdau.
- Žinau, mama. Nojus man labai patinka. Bet ne šitaip.
- Tu nesupranti, ką kalbi. - Mama atsistojo ir išpylė kavą
į kriauklę. - Teresa, kalbame ne apie meilę, o apie pastovumą ir
saugumą.
- Man tik aštuoniolika! - priminiau jai. Aš visai nenoriu
galvoti, kad turėčiau būti su nemylimu žmogum vien dėl pa-
stovumo. Noriu pastovumo ir stabilumo, kaip pati tai suprantu.
Noriu mylėti ir būti mylima.
- Beveik devyniolika. Ir jei dabar nebūsi atsargi, paskui tavęs
niekas nenorės. O dabar eik ir susitvarkyk makiažą, nes Nojus gali
pasirodyti bet kurią minutę, - pranešė mama ir išėjo iš virtuvės.
Turėjau žinoti, kad čia paguodos nerasiu. Geriau jau būčiau
visą dieną pramiegojusi savo mašinoje.

Kaip ir buvo žadėta, Nojus pasirodė po penkių minučių, bet ap-
sitvarkyt stengiausi tikrai ne dėl to. Žiūrėdama, kaip jis ateina į
mūsų mažą virtuvę, nepajutau beveik nieko, ką jaučiau anksčiau,
nors nemaniau, kad tai įmanoma.
- Labas, - šiltai ir jaukiai nusišypsojo.
- Labas, Nojau, - atsakiau.
Nojus prisiartino, taigi atsistojau jo apkabinti. Nuo jo dvelkė
šiluma, megztinis kvepėjo taip pat gardžiai, kaip anksčiau.
- Mane pakvietė tavo mama, - paaiškino Nojus.
- Žinau, - pasistengiau nusišypsoti. - Atsiprašau, kad ji nepa-
lieka tavęs ramybėje. Nežinau, kodėl ji taip elgiasi.
- O aš žinau. Ji nori, kad būtum laiminga, - užstojo mamą Nojus.
- Nojau, - perspėjau.
- Ji paprasčiausiai nežino, kas tau yra laimė. Ji norėtų, kad tai
būčiau aš, nors taip ir nėra, - lengvai gūžtelėjo pečiais Nojus.
- Nepyk.
- Tesa, gana atsiprašinėti. Aš džiaugsiuos žinodamas, kad gerai
jautiesi, - patikino jis ir vėl mane apkabino.
- Jaučiuosi blogai, - pasiguodžiau.
- Matau. Ar nori pasipasakoti?
- Nežinau... ar norėtum išklausyti? - visai netroškau dar kartą
jo įskaudinti pasakodama apie vaikiną, dėl kurio jį palikau.
- Taip, manau, kad norėčiau, - atsakė Nojus ir įsipylęs stiklinę
vandens atsisėdo priešais mane už stalo.
- Gerai... - daugiau nesipriešinau ir beveik viską jam papasa-
kojau. Tik nutylėjau sekso smulkmenas, nes jos buvo pernelyg as-
meniškos.
Nors... jau nebe. Bet man tebebuvo. Vis dar negalėjau patikėti,
kad Hardinas papasakojo savo draugams viską, kas buvo tarp
mūsų... tai buvo blogiausias dalykas. Blogesnis net už tai, kad pa-
sakęs, jog myli mane, ir mums pasimylėjus viską, kas tarp mūsų
buvo, pavertė pajuoka ir pasityčiojo su draugais.
-Tikėjau, kad jis gali tave įskaudinti, tik nemaniau, kad viskas
bus taip blogai, - tarė Nojus. Buvo įpykęs. Keista jį tokį matyti,
nes paprastai jis būna tylus ir ramus. - Tesa, tu jam per gera. Jis
išgama.
- Nesuprantu, kaip galėjau būti tokia kvaila - aš jam viską pa-
aukojau. Žinai, blogiausias dalykas pasaulyje yra mylėti žmogų,
kuris nemyli tavęs.
Nojus paėmė stiklinę ir pasukiojo rankose.
- Papasakok apie tai, - švelniai paprašė.
Norėjau primušti save už tai, ką pasakiau, ką jam papasakojau.
Išsižiojau, bet Nojus pertraukė dar nespėjus man atsiprašyti.
- Viskas gerai, - pasakė ir nykščiu paglostė man ranką.
Dieve, kaip norėčiau mylėti Nojų! Su juo būčiau daug laimin-
gesnė, jis niekada nepasielgtų su manim taip, kaip Hardinas.
Nojus supranta, ką praradau jį palikusi, o tai nėra daug. Jis iš-
važiavo į San Fransisko koledžą, o ne į Vašingtono universitetą, ir
aš jam už tai labai dėkinga. Iš mūsų išsiskyrimo išėjo bent vienas
geras dalykas: pastūmėjau jį išvažiuoti iš Vašingtono. Jis man pa-
pasakojo, ką tyrinėja Kalifornijoje. Jam išėjus, saulė jau buvo nusi-
leidusi; supratau, kad mama visą laiką, kol jis svečiavosi, prabuvo
savo kambaryje.
Per sodelį nuėjau iki šiltnamio, kuriame praleidau didžiąją dalį
savo vaikystės. Per savo atvaizdą pažvelgusi į vidų, pamačiau nu-
džiūvusius augalus ir gėles. Ši netvarka visiškai atitiko dabartinę
mano savijautą.
Svarsčiau, kiek daug turiu nuveikti. Reikia susirasti, kur gy-
venti, ir persivežti daiktus iš Hardino buto. Labai rimtai galvojau
tiesiog viską ten palikti, bet negalėjau. Neturėjau kitų drabužių, tik
tuos, kurie ten, o svarbiausia, man reikėjo knygų.
Išsiėmiau iš kišenės telefoną ir įjungiau. Po sekundės mano
dėžutė buvo pilna ir pasirodė balso pašto simbolis. Balso pra-
nešimų neklausiau, tik greitosiomis peržvelgiau žinutes, tiksliau,
siuntėjus. Visos, išskyrus vieną, buvo nuo Hardino.
Man parašė Kimberlė: „Kristianas liepė tau perduoti, kad rytoj
liktum namie, nes popiet vis tiek nieko nebus, nes reikia perdažyti
pirmą aukštą. Todėl lik namie. Jei ko reikės, pranešk. Xx.“
Labai palengvėjo, kad rytoj turėsiu laisvą dieną. Praktika man
patiko, bet ėmiau galvoti, ar nereikėtų mesti universiteto, ar gal
apskritai išvažiuoti iš Vašingtono. Studentų miestelis nėra labai di-
delis, kad nesutikčiau Hardino ir jo draugų. Visai nenoriu nuolat
prisiminti, ką patyriau su Hardinu. Bet... ko norėjau, tą ir turiu.
Į vidų grįžau nuo šalčio pastirusiomis rankomis ir veidu.
Mama sėdėjo krėsle ir skaitė žurnalą.
- Ar galiu šiąnakt pernakvoti? - paklausiau jos. Mama dirs-
telėjo į mane.
- Taip. Rytoj sugalvosim, kaip tau grįžti į bendrabutį, - pasakė
ir skaitė toliau.
Nutarusi, kad šį vakarą daugiau nieko gero iš mamos nesu-
lauksiu, nuėjau į savo senąjį kambarį. Jis buvo toks, kokį pa-
likau. Mama nieko nepakeitė. Nesivarginau nusivalyti makiažo
ir iškart atsiguliau. Sunkiai, bet prisiverčiau užmigti, mąstydama
apie laikus, kai mano gyvenimas buvo daug geresnis. Iki sutinkant
Hardiną.
Pažadino vidurnaktį suskambėjęs telefonas. Nežiūrėjau, kas
skambina, tik šmėstelėjo mintis, ar Hardinas dabar apskritai gali
užmigti.
Kitą rytą išeidama į darbą mama tepasakė paskambinsianti į uni-
versitetą ir paprašysianti jų leisti man grįžti į bendrabutį, tik į kitą
pastatą, kuo toliau nuo mano senojo. Išvažiavau į universitetą, bet
paskui nutariau užsukti į butą, todėl skubiai išsukau iš kelio, kad
nepersigalvočiau.
Prie namo dukart apžiūrėjau stovėjimo aikštelę, ieškodama
Hardino mašinos. Įsitikinusi, kad jo nėra arti, pastačiau auto-
mobilį ir per sniegą nuskubėjau prie durų. Kol pasiekiau vestibiulį,
mano džinsai peršlapo, tad baisiai sušalau. Stengiausi galvoti apie
viską, išskyrus Hardiną, bet pasirodė, kad tai neįmanoma.
Hardinas turėtų siaubingai manęs nekęsti, jeigu taip ryžtingai
sugriovė mano gyvenimą, o paskui nuviliojo į butą toli nuo visų
pažįstamų. Ko gero, dabar didžiuojasi savimi privertęs mane taip
kentėti.
Kol grabaliojau raktą, rakindama mūsų buto duris, apėmė toks
panikos priepuolis, kad vos neišsitiesiau ant grindų.
Kada tai liausis? Ar bent apsilps?
Nuėjau tiesiai į miegamąjį, išsitraukiau lagaminą iš spintos ir
visai nesaugodama sugrūdau visus savo drabužius. Nuolat žvilg-
čiojau į staliuką prie lovos, kur mažuose rėmeliuose stovėjo be-
sišypsančių mudviejų su Hardinu nuotrauka prieš Keno vestuves.
Gaila, kad viskas buvo tik apgaulė. Pasilenkusi per lovą čiupau
ją ir dėjau ant grindų. Atsitrenkęs į plyteles, stiklas subyrėjo į ši-
pulius. Nuropojau per lovą, paėmiau nuotrauką ir sudraskiau į tiek
skutelių, kiek pajėgiau. Kol galiausiai ėmiau dusti be kvapo, nes ne-
jutau, kad visą laiką kukčioju.
Susirinkau knygas ir sumečiau jas į tuščią dėžę. Instinktyviai
paėmiau ir Hardino Vėtrų kalnų; jis nepasiges jos ir, jei nuoširdžiai,
man ją skolingas, kad jau viską iš manęs atėmė.
Ėmė perštėti gerklę. Nuėjau į virtuvę atsigerti vandens. Atsi-
sėdau prie stalo ir leidau sau kelias minutes apsimesti, jog nieko
neįvyko. Pamiršus, kad ateinančias dienas leisiu viena, pavyko
apsimesti, kad Hardinas netrukus grįš namo po paskaitų, nusi-
šypsos man ir pasakys, kad mane myli, kad per dieną manęs pa-
siilgo. Paskui pasodins ant spintelės ir aistringai ims bučiuoti,
mylės...
Trinktelėjusios durys išblaškė mano apgailėtinas fantazijas.
Tarpduryje išvydusi Hardiną, pašokau nuo kėdės. Manęs jis
nematė, nes žiūrėjo per petį. Į tamsiaplaukę su juoda tunika.
- Taigi čia... - pradėjo jis ir nutilo ant grindų išvydęs mano
krepšius.
Stovėjau sustingusi, kol jo akys žvalgėsi po butą ir pagaliau ap-
sistojo virtuvėje, o išvydusios mane išsiplėtė iš nuostabos.
- Tesa? - ištarė, lyg dvejotų, jog aš iš tikrųjų egzistuoju.