.

Penktas skyrius. Tesa

Įlipusi į savo mašiną kažkaip nepratrūkau raudoti. Tik sėdėjau
ir spoksojau pro langą. Sniegas lipo prie priekinio stiklo ir slėpė
mane viduje. Vėjas chaotiškai ūžavo, nešdamas ir sukdamas sniegą,
kol mane visiškai užklojo. Kiekviena snaigė, nusileidusi ant stiklo,
statė sieną tarp žiaurios tikrovės ir mano automobilio.
Negalėjau atsitokėti, kad Hardinas atėjo į butą kaip tik tada,
kai ten buvau aš. Tikėjausi daugiau jo nesutikti. Beje, taip gal ir
geriau, ne dėl kančios, bet apskritai. Dabar bent jau galėsiu pa-
bandyti užbaigti šį pragaištingą savo gyvenimo laikotarpį. Norėjau
tikėti juo ir tuo, kad jis mane myli, bet į šią situaciją patekau tik dėl
savo pasitikėjimo juo. Jis gali vaizduoti ką nori, bet daugiau įtakos
man neturi. Net jeigu ir myli mane - ką tai keičia? Nebebus kaip
anksčiau - niekur nedings pokštai, melagingos pagyros apie mus,
melas.
Labai norėčiau įstengti išlaikyti tą butą viena, likčiau jame
gyventi, o Hardinui liepčiau išeiti. Nenoriu grįžti į bendrabutį ir
gyventi su nauju žmogumi - nenoriu vaidinti draugystės. Kodėl
viskas turėjo prasidėti nuo melo? Jeigu būtume susiėję kitaip,
būtume galėję gyventi tame bute, juoktis ant sofos ar bučiuotis
miegamajame. Deja... sėdėjau savo mašinoje viena ir nežinojau,
kur važiuoti. Kai pagaliau įjungiau variklį, mano rankos buvo
šaltos kaip ledas. Ir kodėl be namų negalėjau likti vasarą?
Vėl pasijutau Ketrina, tik ne iš Vėtrų kalno, kaip visada. Šįkart
buvau Ketrina iš Nortangerio abatijos: sukrėsta ir priversta viena
eiti per gyvenimą. Net jei man, pamestai ir sutrikusiai, nereikia ke-
liauti iš Nortangerio keturiasdešimt kilometrų, vis tiek kankinausi
kaip ji. Tik negalėjau apsispręsti, kokį vaidmenį šioje knygoje at-
liktų Hardinas. Viena vertus, jis kaip Henris, sumanus ir sąmo-
jingas, puikiai išmano literatūrą, kaip ir aš. Tačiau Henris daug
malonesnis už Hardiną, todėl šis labiau primena pasipūtusį ir stor-
žievį Džoną.
Važiuodama per miestą į niekur suvokiau, kad Hardino žo-
džiai padarė man didesnį poveikį, nei būčiau norėjusi pripažinti.
Jo prašymas pasilikti beveik sudėliojo šukes į dėlionę, kad vėl būtų
ką daužyti. Neabejojau, jog jis nori mane susigrąžinti tik dėl to,
kad įrodytų galintis tai padaryti. Juk man išvažiavus jis nei pa-
skambino, nei parašė žinutės.
Prisiverčiau nuvažiuoti į studentų miestelį ir išlaikyti bai-
giamąjį semestro egzaminą prieš žiemos atostogas. Per egzaminą
jaučiausi labai vieniša, atrodė neįtikėtina, kad niekas iš aplinkinių
nenutuoktų, ką man teko išgyventi. Man atrodė, kad apsimestinė
šypsena ir trumpas pokalbis gali išblaškyti sielvartą.
Paskambinau mamai pasidomėti apie naują bendrabutį. Jai murm-
telėjus „nelinkiu sėkmės4, iškart padėjau ragelį. Pasivažinėjusi
po miestą be tikslo pastebėjau, kad atsidūriau per kvartalą nuo
„Vance“ leidyklos, ir pamačiau, kad jau penkta vakaro. Nenorėjau
išnaudoti Lendono ir vėl įsiprašyti į Keno namus. Žinojau, kad jis
neprieštarautų, bet būtų nesąžininga painioti Hardino šeimą į mu-
dviejų reikalus. Ir jei nuoširdžiai - tie namai saugo per daug prisi-
minimų. Man per daug. Pravažiavau motelių pristatytą gatvę ir su-
stojau prie vieno, gražiai atrodančio. Staiga toptelėjo, kad iki šiol
dar nesu viena nakvojusi motelyje, bet iš tiesų daugiau ir netu-
rėjau, kur važiuoti.
Neaukštas vyriškis registracijoje atrodė ganėtinai draugiškas,
nusišypsojo ir paprašė vairuotojo pažymėjimo. Po kelių minučių
padavė man raktą ir kortelę su Wi-Fi belaidžio ryšio kodu. Užsi-
sakyti kambarį daug paprasčiau, nei maniau, tik šiek tiek brangiau,
bet nenorėjau apsistoti bet kur kuo pigiau ir rizikuoti savo saugumu.
-Tiesiai ir į kairę, - šypsodamasis paaiškino registratorius.
Padėkojusi jam išėjau į kandantį šaltį. Pavažiavau mašina iki
savo busimojo kambario, kad nereikėtų toli tempti krepšių.
Štai kas esu dėl to nerūpestingo, egoisto vaikino: gyvenu mo-
telyje, viena, visas mano turtas subruktas į krepšius. Neturiu į ką
atsiremti, išskyrus žmogų, kuris visada viską planuoja.
Pasiėmusi vieną krepšį, užrakinau automobilį, kuris šalia sto-
vinčio BMW atrodė kaip dėžutė ant ratų. Vos spėjau pagalvoti,
kad blogiau jau negali būti, vienas krepšys netyčia išsprūdo ir
nukrito ant snieguoto šaligatvio. Drabužiai ir kelios knygos
šleptelėjo į pažliugusį sniegą. Laisva ranka viską sugriebiau, tik
baiminausi pažiūrėti į knygas - nebūčiau ištvėrusi, jei kartu su
manim šiandien pražūtų ir mano brangiausias turtas. Tik ne
šiandien.
- Panele, leiskit jums padėti, - išgirdau vyrišką balsą ir išvydau
ranką, kuri nusileido man padėti. - Tesa?
Sutrikusi pakėliau galvą ir pamačiau mėlynas akis bei susirū-
pinusį veidą.
- Trevorai? - ištariau, nors mačiau, kad tai jis. Atsistojau ir ap-
sidairiau. - Ką tu čia veiki?
- Klausiu tavęs to paties, - nusišypsojo jis.
- Na... aš... - prikandau apatinę lūpą. Bet Trevoras nelaukė
mano pasiteisinimo.
- Vandentiekis sugedo, todėl esu čia.
Jis pasilenkė ir paėmė kelis mano daiktus. Kilstelėjęs antakius
ištiesė man permirkusį Vėtrų kalną. Paskui padavė kelis šlapius
megztukus ir Puikybę ir prietarus.
- Prašom... šita smarkiai nukentėjo, - liūdnai ištarė.
Kurgi ne, juk likimas tyčiojasi iš manęs.
- Taip ir maniau, kad tau patinka klasika, - pasakė draugiškai
šypsodamasis.
Trevoras paėmė mano krepšius, o aš su dėkingumu linktelėjau
ir išsitraukusi kortelę atrakinau kambarį. Buvo vėsu, todėl ne-
delsdama nuėjau prie šildytuvo ir įjungiau jį visu galingumu.
-Kai pagalvoji, taip šildydami elektros sąskaitomis jie gali
ir nesirūpinti, - pastebėjo Trevoras dėdamas mano krepšius ant
grindų.
Šyptelėjau ir pritardama linktelėjau. Surinkau drabužius, kurie
buvo sukritę į sniegą, ir numečiau už dušo užuolaidos. Grįžus į
savo kambarį, kuris apskritai net nebuvo mano, pasitiko nejauki
tyla, nes čia esantį žmogų vos pažinojau.
- Ar tavo butas čia netoliese? - paklausiau norėdama šiek tiek
prablaškyti tylą.
- Namas. Taip, maždaug už pusantro kilometro. Noriu gyventi
arčiau darbo, o iš čia niekada nepavėluosiu.
- Gera mintis... - pamaniau, kad ir man reikėtų taip padaryti.
Su kasdieniais drabužiais Trevoras atrodė visai kitoks. Mačiau
jį tik su kostiumais, o ne su paprastais mėlynais džinsais ir
raudonu sportiniu megztuku, visada tvarkingai susišukavusį, bet
ne susivėlusį.
- Aš irgi taip manau. Tu viena? - paklausė žiūrėdamas į grindis,
akivaizdžiai nejaukiai jausdamasis dėl smalsavimo.
- Taip. Aš viena, - atsakiau turėdama galvoje daug daugiau,
nei jis žino.
- Nenoriu būti nemandagus. Klausiu, nes man rodos, kad tavo
draugui aš nelabai patinku, - nusijuokė Trevoras ir nubraukė nuo
kaktos juodų plaukų sruogą.
- Ai, Hardinui niekas nepatinka, nepriimk to asmeniškai. -
Rakinėjau nagus. - Beje, jis jau nebe mano draugas.
- Oi, atsiprašau. Aš maniau, kad vis dar.
- Buvo... lyg ir.
Buvo? Jis sakė, kad buvo. Bet paskui Hardinas prikalbėjo daug
dalykų.
- Dar kartą atsiprašau. Aš visada prikalbu, ko nereikia, - šyp-
telėjo Trevoras.
- Viskas gerai. Aš jau nekreipiu dėmesio, - atsakiau ir iš-
krausčiau likusius krepšius.
-Gal man išeiti? Nenorėčiau trukdyt, - Trevoras pasisuko eiti
lyg rodydamas, kad jo ketinimas nuoširdus.
- Ne ne, pasilik. Žinoma, jeigu nori. Tu man visai netrukdai, -
skubiai susigriebiau.
Kas čia dabar?
- Ką gi, jeigu jau įsikūrei, mielai pasiliksiu, - sutiko Trevoras ir
atsisėdo ant kėdės prie stalo.
Apsidairiau, kur man pačiai atsisėsti, ir galiausiai pritūpiau
ant lovos krašto. Pakankamai toli nuo jo, vadinasi, kambarys tikrai
erdvus.
- Na, tai kaip tau patinka „Vance“ leidykloje? - paklausė jis,
pirštais vedžiodamas medinio stalo linijas.
- Labai patinka. Labiau, nei tikėjausi. Praktiškai tai mano
svajonių darbas. Tikiuosi, baigusi studijas sulauksiu pasiūlymo
dirbti.
- Žinai, man atrodo, kad to pasiūlymo sulauksi daug greičiau.
Kristianui tu labai patinki. Anądien per pietus tik ir kalbėjo apie
rankraštį, kurį praėjusią savaitę atmetei. Sakė, turi gerą akį, o iš jo
tai didžiulis komplimentas.
- Tikrai? Jis taip pasakė? - negalėjau sulaikyti šypsenos. Tai
buvo neįprasta ir visai nepageidautina, bet netikėtai labai paguodė.
- Taip. Kaip manai, kodėl jis pakvietė tave į konferenciją? Iš
mūsų važiuojam tik keturiese.
- Keturiese? - pasitikslinau.
- Taip. Aš, tu, Kristianas ir Kim.
- Aš ir nežinojau, kad važiuoja Kim. - Beviltiškai tikėjausi, kad
ponas Vensas mane pakvietė ne tik iš pareigos dėl mano santykių
su Hardinu, geriausio savo draugo sūnumi.
- Jis nepajėgtų be jos išgyventi savaitgalio, - nusijuokė Tre-
voras. - Aišku, be jos organizacinių gebėjimų.
- Na taip. O kodėl tu važiuoji? - paklausiau nusišypsojusi ir
mintyse skėliau sau antausį. - Klausiu, kodėl važiuoji, nes juk dirbi
finansų skyriuje, - bandžiau paaiškinti.
-
Aš supratau. Jums, knygiams, visai nereikia žmogaus skai-
čiuotuvo, - pavartė akis Trevoras, o aš nusijuokiau. Iš tikrųjų nu-
sijuokiau. - Netrukus Sietle jis atidarys filialą, todėl važiuojam su-
sitikti su galimu investuotoju. Be to, apžvelgsim vietovę, jis nori
įsitikinti, kad sprendimas buvo teisingas, o Kimberlė turės patik-
rinti, ar mums patikęs pastatas tiks mūsų darbui.
- Ar tu užsiimi ir nekilnojamuoju turtu?
Kambarys pagaliau sušilo, todėl nusiaviau batus ir pariečiau
kojas po savim.
- Ne, visai ne, bet moku skaičiuoti, - pasigyrė Trevoras. - Pa-
matysi, bus smagu. Sietlas labai gražus miestas. Ar esi jame buvusi?
- Taip, jis man labai patinka. Ne dėl to, kad daugiau nelabai
kur esu buvusi...
- Man irgi. Aš iš Ohajo, todėl mačiau nelabai daug. Palyginti su
Ohaju, Sietlas - tikras Niujorkas.
Pajutau, kad man tikrai įdomu artimiau pažinti Trevorą.
- Kodėl atvažiavai į Vašingtoną?
- Na, bebaigiant aukštąją mirė mano mama, todėl norėjau
tiesiog išvažiuoti. Juk yra tiek daug dalykų, kuriuos norisi pa-
matyti, ar ne? Prieš pat mirtį jai pažadėjau, kad nepraleisiu savo
gyvenimo tame baisiame mieste, kuriame gyvenom. Kai mane
priėmė į Vašingtono universitetą, tai buvo geriausia ir blogiausia
mano diena gyvenime.
- Blogiausia? - paklausiau.
- Tą dieną ji mirė. Ironiška, ar ne? - Trevoras liūdnai šyptelėjo.
Labai gražu, kai jis taip kilsteli tik pusę lūpų.
- Labai gaila.
- Nereikia. Ji buvo ne šio pasaulio žmogus. Buvo per gera,
supranti, ką noriu pasakyt? Mes turėjom ilgiau būti kartu, negu
mums buvo skirta, bet vis tiek nieko nekeisčiau, - atsakė Trevoras,
tada plačiai man nusišypsojo ir mostelėjo: - O kaip tu? Ar ketini
čia apsigyventi su visam?
- Ne. Visada norėjau gyventi Sietle. Bet pastaruoju metu
svarstau išvažiuoti kur nors toliau, - prisipažinau.
-Tu teisi. Turi pakeliauti ir pamatyti viską, kas įmanoma.
Tokios moters kaip tu negalima laikyti dėžutėje. - Tikriausiai
mano veide Trevoras išvydo kažką keista, nes staigiai pridūrė: -
Atsiprašau... Tik norėjau pasakyti, kad gyvenime gali daug nu-
veikti. Matau, kad esi labai talentinga.
Nerūpėjo, ką jis kalba. Pradžiugino tai, kad pavadino mane
moterimi. Visą gyvenimą jaučiausi vaiku, nes visi mane tokia laikė.
Trevoras yra vienintelis draugas, naujas draugas, bet labai džiau-
giausi, kad šią bjaurią dieną jis buvo su manimi.
- Ar jau pietavai? - paklausiau.
- Dar ne. Įkalbinėju save užsisakyti picą, kad nereikėtų eiti į tą
baisią pūgą, - nusijuokė.
- Galėtume pasidalyti pusiau, - pasiūliau.
- Sutarta, - sutiko Trevoras. Jau seniai mačiau tokį patenkintą
žmogų.