Poezija

***

Einu vieniša samanotu taku
Ir galvoju, kodėl čia šitaip tylu?
Kur dingo visi?
Kodėl taip ramu?
Kodėl aš jaučiu, kad tai virs košmaru?

Lyg naujauta seka - mėnuo iš paskos,
O viduje šnabžda pabude balsai.
Jie bando įspėti, sudrausti mane
Kad neičiau toliau šiuo mįslingu taku.

Po kojomis traška sudžiuvus žolė.
Ir vėjui pakilus, atgyja vaizdai.
Jie sukasi priešais mano akis.
Bet aš negaliu suprasti kas tai.

Matau aš mergaitę auksinėm kasom,
Kurios šokinėja jai striksint aplink.
Jos mėlynos akys sužiba kaskart,
Pakėlus veiduką saulėtan dangun.

Bet vaizdas netrukus keičias ir mirga.
Akimirksniu stoja tamsa - ji klastinga.
Žaibai trenkia žemėn, vėjas pakyla.
Dievai rūščiai žvelgia į tylią būtybę.

Jos kasos auksinės jau taip nebežvilga.
O akys ,it jūra, baime sužvilga.
Tai ji, ši mergaitė atvedė tamsą,
Nors veidrodis rodė nekaltąją sielą .

Staiga man po kojomis žemė suvirpa,
Ir vėjas gražina mane realybėn.
Atmerkus sunkias akis - nustembu :
Aplink vien tamsa ir juokas klaikus.