Poezija

Vienatvė

Ta tuštuma kurią jaučiu krūtinėj,
Tai ne kas kitas, o skaudi vienatvė.
Ji plečias, sunksta, bet man nesvarbu,
Nes šiam pasauly vieniša esu.

Kažkur pakyla saulė, šėlsta vėjas,
Didžiulės bangos daužos į uolas.
Diena pakeičia naktį, mėnuo - saulę,
Bet aš to neregiu per tą vienatvę.

Ji tarsi kirminas many apsigyvenes,
Kuris vis graužia tyliai iš vidaus.
O žmonės to nemato, nes nonori,
Pavirsti vienišais kaip aš.

Bet kartais ta vienatvė ne tokia,
Ji saugo nuo žmonių sukelto skausmo,
Nes vienišas esi tada,
Kai jie tau smeigia durklu į krūtinę. 

Vienatvė renkasi pati,
Mes to pakeisti juk negalim.
O apsauga nuo jos trumpa,
Tik jai draugai šalia yra.