Ta tuštuma kurią jaučiu krūtinėj,
Tai ne kas kitas, o skaudi vienatvė.
Ji plečias, sunksta, bet man nesvarbu,
Nes šiam pasauly vieniša esu.
Kažkur pakyla saulė, šėlsta vėjas,
Didžiulės bangos daužos į uolas.
Diena pakeičia naktį, mėnuo - saulę,
Bet aš to neregiu per tą vienatvę.
Ji tarsi kirminas many apsigyvenes,
Kuris vis graužia tyliai iš vidaus.
O žmonės to nemato, nes nonori,
Pavirsti vienišais kaip aš.
Bet kartais ta vienatvė ne tokia,
Ji saugo nuo žmonių sukelto skausmo,
Nes vienišas esi tada,
Kai jie tau smeigia durklu į krūtinę.
Vienatvė renkasi pati,
Mes to pakeisti juk negalim.
O apsauga nuo jos trumpa,
Tik jai draugai šalia yra.
ESTÁS LEYENDO
Poezija
PoesíaMano kūrybos eilėraščiai. Kam patinka poezija, kviečiu paskaityti ir įvertinti. Jie nėra ilgi, tiesą sakant trumpučiai. Eilėraščius kuriu apie 9-10 metų, tad šiokią tokią patirtį kaip ir turiu. ĮSPĖJIMAS: Niekam be mano leidimo neleidžiu savo eilė...
