Deimantas purve(Baigta, nereadaguota)

4.Jei tik pati panorėsi

Koledžas.

Sėdžiu padėjusi galvą ant savo rankos ir žiūriu į vieną tašką. Kartais žvilgteliu į Simoną sėdinčią gale su bendraklasiu. Iš jos veido išraiškos galima spresti, kad ji visiškai nepatenkinta persodinimu. Gal netgi kaltina mane, kad aš ir paprašiau šito.

-Andžela viskas gerai?.-Sušnabždėjo Maikas.

-Viskas puiku.-Net nepakėliau akių į jį.
-Tik žinai, ne kasdiena matai kaip kulka skrenda į kieno nors galvą, bet tau turbūt nieko keisto.-Pasakiau tai visiškai ramiu tonu.

-Vėl tu pradedi.-Atsiduso.-Mes jau apie tai kalbėjome, daugiau tai nepasikartos.

-Tu kalbėjai, o aš taip atsakymo į savo klausymus ir negavau.-Pasiėmiau tušinuką į ranką ir pradėjau su juo žaisti.

-Ką tu tiksliai nori sužinoti?.- Neatitraukė akių nuo mano veido.- Nori žinoti kas buvo tame lagamine? Nieko, ką tau reikėtų žinoti, supranti tau nėra būtina viską žinoti, tai tiesiog taves neturi liesti.

-Tai žinoma neturi.-Sarkastiškai pasakiau.-Aš dėl to sušikto lagamino nušoviau žmogų, o tu sakai manes tai neliečia.-Padėjau tušinuką ir atsisukau į jį.-Pats sakei, kad visa tai įvyko dėl kažko kas buvo viduje lagamino ir tai yra visiškai normalu, kad noriu žinoti kas buvo jo viduje.

-Kas pasikeis, jei aš tau pasakysiu? Lavono neprikelsi, o kaltės jausmas nedings, kuris kaip matau tave tiesiog graužia.-Mes abu žiūrėjome vienas kitam į akis.

-Tu nežinai, ką aš jaučiu, nedrįsk apsimesti visažiniu ir prikaišioti man mano jausmus.

Nežinau kodėl, bet jo žodžiai mane paveikė, aš ištiesų jaučiuosiu labai kalta dėl to ką padariau, tai buvo mažiausiai ko aš norėjau. Visa tai įvyko labai greitai, lyg stengiausi parodyti, kad nesu maža mergaitė lepūnėlė kuri be tėvelio negali žengti nė žinksnio, va tau ir parodžiau.
Dabar gyventi ramiai negalėsiu.
Už ką man visa tai?

-Puikiai žinau ką jauti ir žinai kodėl?.- Jis buvo labai rimtas, gyvenime jo tokio nemačiau.-Nes pats nušoviau tiek žmonių kiek tau pirštų neužtektų suskaičiuoti, patikėk pirmas būna sunkiausias po to tu tiesiog susitaikai.

-O dieve.-Viskas ką aš pasakiau, mano akyse pradėjo kauptis ašaros nejau jis ištikrųjų toks žiaurus?

Nieko niekam nesakiau tik staigiai pakilau nuo suolo ir išbėgau iš klasės.
Bėgau į tuoletą kaip staiga mane kažkas sugriebė už riešo ir prirėmė prie sienos.

-Paleisk!.-Bandžiau ištrūkti.-Tu sušiktas niekše!.-Ašarų jau nebesuvaldžiau.

-Paklausyk! Tu lygiai tokia pati kaip ir aš, tad nustok čia kėlusi dramas kurių nereikia.-Jis žiūrėjo tiesiai man į akis, vis manes nepaleisdamas.-Ar tau primint, kad ir tu nužudei žmogų?

-Aš nenorėjau! Plius viskas įvyko per tave, jei ne tu aš apskritai gyvenčiau normalų ir gerą gyvenimą!.-Net nepažvelgiau jam į akis.

-Nekaltink manes, nes abu žinom, kad aš tau patinku.-Jo lūpos buvo per kelis milimetrus nuo manųjų, atrodė jog tuoj įvyks tai ko aš labiausiai bijau ir nenoriu.-Įsidėmėk, aš gyvenime to nedarysiu, pokol tu manes nepaprašysi, nors puikiai žinau, kad tu nieko prieš.-Staigiai atsitraukė nuo manes.

-Psychas!.-Sušaukiau jam tiesiai į veidą.

-Pažiūrėsim ką kalbėsi kai gulėsi mano lovoje.-Nusijuokė ir paleido mane.-Geros dienos.

Aš staigiai nuėjau nuo jo, dievaži koks asilas tokių net per filmus nepamatysi.
Kaip norėčiau, kad jis dingtų iš mano gyvenimo, nenormalus, pasipūtes niekšas. Ko jam išvis reikėjo eiti į šitą koledžą? Ir kas jį galėjo priimti?
Durnius, kaip jis mane nervuoja, atrodė vakar visai kitoks, aš net patikėjau jog jis visai normalus vaikinas, pasirodo klydau ir labai stipriai.