Deimantas purve(Baigta, nereadaguota)

10.E

Pow.Maikas.

Jau tris valandas sėdžiu priimamajame, nuleides galvą ir su rankomis užsidenges galvą. Viskas per mane, niekada sau neatleisiu jei ji nepabus. Iki šiandienos galvojau jog ji man nieko nereiškia, tiesiog eilinė mergina ir viskas, bet kai pajaučiau jog galiu jos netekti pasaulis apsisuko aukštyn kojomis, iki šio momento man ji atrodė kaip darbas kurį atlikes gausiu daugybę pinigų.
Tik dabar suvokiu, kad pinigai yra niekas prieš Andžela, nebenoriu jos daugiau apgaudinėti ir kišti į visą šį nešvarų žaidimą. Šią sekundę prašau visų kas tik mane girdi, "Kad tik ji liktų gyva".

-Sveiki, jūs panelės Halison artimasis?.-Prieina prie manes daktaras.

-Panašiai, sakykit kaip ji?.-Atsistojau nuo kėdės.

-Jūs tik nesijaudinkite, Andžela yra stabilios būklės ir dabar pavojus gyvybei negresia.

-Ačiū dievui.-Atsidusau.-Ar galiu pas ją?.

-Žinoma, bet tik trumpam.

Aš nieko nelaukes įlėkiau į palatą, ten išvydau miegantį mano akimis angelą, ji gyvenime nebuvo tokia nuostabi.
Man jos buvo taip gaila, ji manyje pirmą kartą sugebėjo pažadinti sąžinės jausmą.
Nežinau ką būčiau pasidares jei ji nebūtų išgyvenusi, ir ačiū visiems kurie išklausė mano maldų ir prašymų.
Matau ją gulinčią prijuntą prie visokių aparatų, ji atrodo visiška bejėgė.
Aš lėtai prisėdau ant lovos krašto, paėmiau jos delną ir negalėjau patikėti koks aš niekšas ir savanaudis buvau, kaip galėjau dėl pinigų įkišti ją į tokį mėšlą?.
Žiūriu į jos idealius veido bruožus, taip norėtūsi, kad ji pramerktų akis ir daugiau gyvenime nematytų skausmo.
Neatsilaikiau jos traukai ir prisiliečiau prie jos šaltų lūpų, net ir dabar jaučiu sklindančią šilumą iš jos vidaus, neskubėdamas atsitraukiu ir spoksau į ją.
Nė nespėju sureaguoti kaip į palatą įlėkia kažkoks vyriškis.

-Patraukit tą padugnę nuo mano dukters!.-Sušaukė už saves stovėjusiems vyrams.

Tik po kelių sekundžiu suvokiu jog tai pats Halisonas. Man gėda jam žiūrėti į akis, ką aš padariau?.
Jo apsauginiai nieko nelaukę griebė mane ir atitraukė nuo Andželos, bandžiau priešintis, bet jie stipresni už mane, nors ir pats neturiu jėgų su jais kovoti. Tie išgamos išvelka mane iš palatos, o po to prisistato ir Andželos tėvas.

-Kaip drįsai apskritai į ją pažiūrėti?! Žiūrėk į mane kai su tavimi kalbu, mažas kirmine, tu bent įsivaizduoji ką aš su tavimi padarysiu! Sėsi į kalėjmą iki gyvos galvos ir patikėk, aš pats pasirūpinsiu jog tavo gyvenimas taptų pragaru!

-Aš atsiprašau.-Nuleidau galvą, man neužteko drąsos pažvelgti jam į akis, jaučiausi labai šūdinai.

-Vyručiai, pasirūpinkite, kad šis skuduras nerastų kelio iki namų.-Halisonas apsisuko ir nuėjo pas dukrą į palatą.

Toliau jie mane išsitempė į lauką, baisiai sumušė ir išmetė kažkur miške.
Likau gulėti prieš žvaigždėtą dangų ir net dabar mintys sukasi ne apie skausmą, o apie Andželą, ar jei viskas gerai?.

POW.Andžela.

Kaip nekeista pradedu atgauti sąmonę, bet skausmas niekur nedingo vis jaučiu kulkos smūgį savo nugaroje.
Vos pramerkiu akis matau prie lovos stovinčius tėvus. Mama šypsosi ir laiko mane už rankos, o štai tėtis žiūri kažkokiu šaltu žvilgsniu.

-Andžela kaip jautiesi?.-Švelniai paklausė mama.

-Jau geriau.-Tyliai atsakiau.-Tėti, tau viskas gerai?.

-Man viskas gerai.-Kažkaip liūdnai pažvelgė į mane.-Už durų pilna žurnalistų, nenoriu jog jie gadintų tau gydymo procesą, tai gi...už kelių valandų galėsime važiuoti namo.