Deimantas purve(Baigta, nereadaguota)

22.V

Švelniai pasakius nuo to ką išvydau mane šiek tiek šokyravo, tarpdurį stovi ne mama, ne tėtis, o policija? Nesupratau, kas čia vyksta? 4 pareigūnai apsiginklavę automatais įsiveržia į mano palatą ir pradeda šūkauti.

-Rankas!!! Nejudėt, nes šausim!.

Matyt visa tai buvo skirta Maikui, bet už ką? Nieko nesuprantu, Maikas lėtai atsisuka į mane jo akyse matau baimę, gyvenime nemačiau, kad jis ko nors bijotų, policininkai dar kartą pakartoja jam lėtai pakelti rankas ir atsiklaupti ant kelių.
Maikas pakelia rankas virš galvos ir lėtai klaupiasi ant kelių, du policininkai prilekia prie jo ir paguldę jį ant žemės uždeda antrankius.
Aš atsisėdu ant lovos, vis nieko nesuvogdama, kas čia vyksta?

-Ką jūs darot?.-Įsiterpiau aš į jų šūkojimus.

-Ponas Maikai, esate suimamas už narkotikų prekybą, žmonių žudymą, bei nelegalią veiklą.-Pakėlė Maiką nuo žemės.

-Ką?.-Suraukiau antakius.

Šiaip visi šitie dalykai man nebuvo naujiena, bet jam niekad nė negrąsino, kad kažkas suims ar kažkas panašaus, jis seniai visa tai darė ir jokia policija nesikišo, matyt čia kažkas prikišo nagus prie viso šito, kažkas jį išdavė.

-Panelė Andžela?.-Priėjo prie manes pareigūnas.-Jūs eisite su manimi.

-Nelieskit jos ji čia ne prie ko!.-Rėkė Maikas, už jo nugaros.

-Išveskit jį.-Nurodė pareigūnas.

Matau kaip Maiką išveda lauk iš palatos, kas čia vyksta? O aš prie ko čia?.

-O mane už ką?.

-Turime informacijos, kad prieš maždaug metus jūs nušovėte žmogų, bei dangstėte nusikaltelį.

-Kas do nesąmonė? Aš nieko nedankščiau.

Ir dabar aš viską prisiminiau, kaip nušoviau tą vyrą, kaip padėjau Maikui kai kuriuose reikaluose, nu va Andžela, dabar už viską teks mokėti. Kaip viskas nelaiku man apskritai dabar nepatartina nervintis, negaliu patikėti, kad mane gali uždaryti kalėjmą, dabar tikrai tikiu posakiu "bėda po vieną nevaikšto".

-Papasakosite teisėjui, o dabar kelkitės ir eime su manimi.

-Palaukit duokit nors apsirengti.-Vis dėl to gulėjau su ligoninės rūbais, kuriuos duoda pacientams kaip aš.

-Gerai renkitės ir einam.-Nemėgstu kai mane kažkas skubina.

-Gal išeisit.-Mano nepasitenkinimas liejosi per kraštus ir jis tai pastebėjo.

-Duodu 5 minutes.-Jis užvertė akis ir išėjo už durų.

Nieko nelaukusi pašokau iš lovos ir pradėjau rengtis, besirengdamai mano žvilgsnis nukrito į langą, manau įsivaizduojate kokios mintys pradėjo suktis mano galvoje, kai tik buvau pasiruošusi priėjau prie jo ir žvilgtelėjau žemyn, hmmm....pirmas aukštas ne taip jau ir aukštai, pala ne aš to negaliu daryti vis dėl to atsakau ne vien už save, bet ir už jį, padėjau ranką sau ant pilvo.
Na gerai, užmerkiau akis jie gi nepasodins manes į kalėjmą tokios būklės, tikiuosiu.

-Jūs jau pasiruošusi?.-Iš už durų išgirdau pareigūno balsą.

-Dar kelias minutes!.-Šuktelėjau.

O jei pasodins, nors ne nepamirškim jog yra mano tėtis kuris padarys viską, kad tai nenutiktų, na gerai aš ištversiu man viskas bus gerai.
Po kelių minučių aš išėjau iš palatos, su policininku mes išėjome iš ligoninės ir kai tik uždarėme už saves duris man prieš akis atsirado mano taip galima sakyti "gelbėtojai" tai yra mano tėvai, žinoma aš nesidžiaugiu, kad jie mane pamatė būtent taip išvedamą policijos, man taip gėda žiūrėti jiems į akis dabar jie sužinos ką aš padariau ir ne tik.