Deimantas purve(Baigta, nereadaguota)

19.P

Jau daug valandų sėdžiu tam sumautam lėktuve, o mane taip pykina tuoj numirsiu.
Bendrai kalbant vakar mečiau viską kas buvo Paryžiuje ir užsisakiau bilietus į Los andželą tikiuosiu nepasigailėti, Luis labai nusiminė kai sužinojo jog aš išvykstu man rodos jog jam aš buvau daugiau nei tiesiog darbuotoja. Magdelena su Kelu net nežinau kaip reagavo nespėjau atsisveikinti su jais. Vienu žodžiu manes laukia nauja pradžia, jei atvirai aš labai jaudinuosiu, o jei mano tėvai išvys mane lauk arba vėl sutiksiu jį, ne nemanau jo aš tikrai nesutiksiu jug dabar jis ruošiasi vestuvėms Niujorke, o kažkada čiulbėjo man, kad vieną dieną pasipirš vat tau ir pasipiršo. Kas liečia tėvus tai tikiuosiu, kad jie man sugebės atleisti įdomu kaip jiems ten be manes.
Staiga pajaučiau jog mane beproto supykino tai gi nieko nelaukusi nuėjau į tuoletą, nu kas galėtų būti? Vaistus tai gėriau nesąmonė kažkokia mistika daktarai nieko nerado. Viską atlikusi užtrenkiau už saves tuoleto duris ir prieš akis išvydau seniai regėtą veidą, negaliu patikėti prieš mane stovi ta pati Keitė iš Maiko kompanijos kurios dėka sužinojau apie pirmuosiu Maiko nešvarius darbelius, ką ji čia veikia? Iš pradžių Filipas dabar ji.

-Andžela?.-Suraukė antakius matyt labai nustebo.-Negaliu patikėti.

-Sveika.-Stengiausi kuo tvirčiau stovėti ant žemės, šį kartą nenoriu niekur bėgti aš atvirkščiai žiūriu jei tiesiai į akis ir viską prisimenu.

-Ką tu čia veiki? Seniai nesimatėm.

-Žinau, šiaip skrendu turbūt kaip ir tu į Los andželą.

-Visi mano jog tu mirusi, kas nutiko tarp jūsų su Maiku?.-Užteko to vieno vardo ir aš suakmenėjau.

-Na...-Pasikasiau pakaušį.-Nieko neįvyko, o kažkas ne taip?

-Maniau jog jūs pora, na bent jau man taip sakė.

-Kas sakė?.-Nesulaikiau savo naivumo.

-Nesvarbu, bet jūs dabar išsiskyrėte ar ne?.

-Šitą irgi kažkas sakė? Klausyk manau mūsų santykiai su Maiku ir lieka tarp mūsų, mes niekada nebuvome pora, mes tiesiog buvome geri draugai ir tiek.-Melavau jog pati vos nepatikėjau.

-Aš žinau tiesa Andžela, gali nemeluoti jūs su Maiku pabėgote į Niujorką, o štai ten netikėtai išsiskyrėte.

-Iš kur visą tai ištraukei, jis niekada nemylėjo manes, o aš jo.-Pačiai kažkaip nemalonu pasidarė nuo šių žodžių, turbūt iš dalies pasakiau tiesą jis manes nemylėjo, o štai aš mylėjau iš visos širdies.

-Tikrai? Tai kam tuomet su juo bėgai? Maikas vienas turėjo skristi į Niujorką, bet greta jo kažkaip netikėtai atsiradai tu.-Velnias ji mane įstūmė į kampą.-Baik meluoti, aš pati su Maiku kalbėjau.

-Tai gal grįžk ir kalbėk toliau.-Jau norėjau išeiti kaip ji mane sugriebė už rankos.

-Jis vis dar tave myli.-Pažiūrėjo Keitė man į akis.-Tu užkariavai jį, kelis kart net bandė žudytis vien dėl to, kad tu jį palikai.

-Aš jį palikau? O jis kartais nepapasakojo ką padarė? Kokį brangų žmogų man nužudė, kaip bandė manimi pasinaudoti vardan pinigų, šito jis nepasakojo?.

-Aš žinau, bet jis tai darė nes jam reikėjo pinigų jo tėvas sunkiai sirgo, taip aš puikiai suprantu, kad tai ką jis darė buvo neteisinga tavo ir kitų žmonių atžvilgiu, maldauju suprask ir jį.

-Aš jį suprantu kaip matai niekam nepridaviau jo, o štai jis abejoju ar mane suprato ir nemanau jog kada nors supras.-Ištraukiau ranką iš Keitės delno.-O ir šiaip linkiu jam laimės su nauja sužadėtine lai jis gyvena savo, o aš savo gyvenimą.

Po šių žodžių grįžau į savo vietą, mane krečia šaltis, Keitė vėl mane sugražino į tuos laikus kai dar viskas atrodė gražu ir nuostabu. Kam ji man jį priminė? Dabar dar šūdiniau jaučiuosiu.
Po kelių valandų skrydžio lėktuvas galiausiai nusileido, su Keite persimetėm tik žvilgsniais, galiausiai aš pasiėmiau savo lagaminą iš bagažų skyriaus ir išėjau laukan, ten išsikviečiau taksi ir po kelių minučių aš pakeliui namo.
Buvau apsirengusi tamsiais rūbais ir užsidėjusi kapišoną, kad nieks neatpažintų noriu jog viskas vyktų ramiai be pašalinių akių. Su kiekviena sekunde artėju savo namų link neįsivaizduoju kokia bus tėvų reakcija, net nenoriu įsivaizduoti. Dabar meldžiuosiu dievo pagalbos jis vienintelis kuris gali man padėti šią sekundę.
Žiūriu pro langą į kintančius peizažus kol nepamatau to kuriame prabėgo visa vaikystė, staiga mašina stapteli.
Aš sumoku taksistui ir išlipu pro duris, taksistas išėma mano lagaminą iš bagažinės ir pastato prie mano kojų, o aš tiesiog spoksau į milžinišką tvorą bei pro ją kyšantį milžinišką namą, ankščiau jis nebuvo toks didelis, bent jau toks neatrodė.