Deimantas purve(Baigta, nereadaguota)

23.E

-Nepykstu.-Sušnabždėjo taip, kad girdėti galėjau tik aš.-Kam tu nuo manes visą tai slėpiai?.

Ir po šių Maiko žodžių policininkai griebė jį iš mano glėbio ir pradėjo vesti kažkur į kolidoriaus tamsumą, aš norėjau bėgti, bet tuo tarpu mane sučiupo kiti pareigūnai ir neleido pajudėti nė iš vietos.
Po kelių sekundžių Maikas pranyko horizonte, man iš akių nevaldomai bėgo ašaros, kodėl viskas taip būtent man? Jaučiuosiu lyg tai būtų kažkoks baisus sapnas kuriame net likimas priešais mane.

-Viskas gana tų dramų važiuojam namo.-Pasigirdo už nugaros tėčio balsas.

Aš atsigrežiau į jį, o tie žmones kurie mane laikė paleido.

-Ar bent nors kartą mylėjai ką nors?.-Uždaviau jam savo klausymą.

-Aš pasakiau važiuojame namo.-Griežtai atsakė.

-Nedrįsk manes daugiau liesti!.-Pasitraukiau kai jis norėjo uždėti delną man ant rankos ir išvesti laukan.-Aš ne šuo su kuriuo darįsi ką norėsi, gana daugiau nei taves, nei mamos neklausysiu, rytoj susikrausiu daiktus ir išsikraustysiu!.

Veltui aš grįžau į Los andželą, dabar tiek problemų jau geriau būčiau likusi Paryžiuje ir visiems būtų daug geriau.
Gerai, nėra laiko galvoti kas būtų jeigu būtų? Dabar man reikia gelbėtis nes žmones kuriuos laikiau vienais iš artimiausių, tapo vienais iš svetimiausių, aš nedarįsiu to ko prašo tėtis, juk vien dėl šito dalyko teisme liūdyjau prieš Maiką ir tikrai nesiruošiu visko paleisti veltui, eisiu iki galo ir kovosiu už mudviejų tolimesnį gyvenimą.

-Niekur tu nesikraustysi!.-Pakėlė toną jis.

-Ar galit jūs abu pabaigti?.-Įsiterpė mama.-Išsiaiškinsime namie.-Ji pažvelgė į mane, atrodė, kad mama kaip visada supranta mane geriau nei tėtis.-Eime.

Ji apkabino mane per pečius ir nežinau kodėl, bet priešingai nei tėčiui aš jei nesipriešinau.

Po kažkurio laiko mes grįžome namo, ten visi susėdome svetainėje ant fotelio priešais televizorių ir židynį. Mama sėdo greta manes, o tėtis į savo asmeninį krėslą kuriame paprastai visada ir sėdi.

-Aš nesuprantu Samanta, kam tu mane įkalbėjai čia sėdėti ir kalbėti apie nieką, jei sprendimą aš jau priėmiau?.-Sumurmėjo tėtis mamai.

Po jo pasisakymo aš vos tramdžiau savo emocijas norėjau tuoj pat atsistoti ir trenkti durimis, jis mano, kad mane kontroliuos toliau kaip visą mano gyvenimą, aš jau nebe maža, naivi mergaitė klausanti tėvelių vardan garsios ir turtingos pavardės, ne, tai daugiau nepasikartos, mačiau kaip gyvena žmones be pinigų, bet jiems jų ir nereikia jie turi kur kas daugiau nei popierių kišenėje ir vardan tos laimės aš pasiryžusi bėgti lauk iš čia ir vėl.

-Džonai nebūk toks grubus ir taip matai kaip mergaitei sunku.-Mama paėmė delnais mano galvą ir paguldė sau ant peties.

-Sunku? O ji negalvojo kaip mums buvo sunku kai ji pabėgo su tuo išgama nežinia kur, o dar dabar sužinom, kad jinai nuo jo nėščia, mums nesunku?.

-Aš nesuprantu kam tu kišiesi į mano gyvenimą kai man tuoj sueis 20 metų.

-Kišuosiu nes esu daugiau patyręs už tave ir matau kokias nesąmones išdarinėji su tuo savo gyvenimu.

Ir vėl man pradėjo skaityti savo moralus kaip jis savo protingu protu pasiekė pinigus ir kokia aš pagal jį kvailelė, aš užverčiau akis į viršų ir nė nesiruošiau klausytis jo paistalų, galvojau sau mintyse apie man rūpimus dalykus.

-Ar tu girdi mane?.-Grąžino mane į realybę su savo klausymu.-Andžela!.

-Ką? Ai taip jo girdžiu.-Atsukau akis į jį.