Deimantas purve(Baigta, nereadaguota)

15.T

Su Maiku iš po lėto susikibę už rankų nusileidome pas Molę.
Ten išvydome 3 vaikinus, jie atrodo maždaug 26-erių metų amžiaus, apsirengę juodai, dviejų šone stovinčių vaikinų rankose pistoletai.
Maikas išvydes juos labai stipriai suspaudė mano delną, jis lyg išsigando jų. Vidury stovintis vaikinas nenuleido savo akių nuo Maiko, jie abu palaikė akių kontaktą.

-Sveikas Maikai.-Išsišiepė vidury stovėjas vaikinas.-Nesitikėjai, kad rasim ar ne? Nesijaudink mes tik atėjome atsiimti skolos.

-Dinkit iš čia.-Susiraukė Maikas.-Nieko aš jums neskolingas.

-Nejau gi? O gal tau priminti, kas kesinosi į pono Gregoro gyvybę? Tai va pabūk džentelmenas ir išeik išsiaiškinti su mumis į lauką, jug nenori, kad damos matytų kaip tavo galva išsitaško.

-Aš pasakiau dinkit iš čia.

-Maikai, apie ką jie kalba?.-Įsiterpiau aš.

-Viskas gerai.-Jis atsisuko į mane veidu.-Būk gera palauk čia su Mole, aš tuoj ateisiu.

-Ne.-Jis norėjo išeiti, bet aš jį sugriebiau už rankos.-Aš taves nepaleisiu su šitais tipais.

-Andže, nusiramink.-Maikas pabučiavo man į delną.-Ilgai neužtruksiu.

Nė nespėjau sureaguoti kaip jis paleido mano delną ir išėjo pro duris su tais nepažįstamaisiais.
Velniai grieptų jaučia širdis, kad geruoju nesibaigs, nežinau kaip man šovė į galvą nubėgti į viršų ir pasiimti pistoletą, tiesiog suveikė kažkoks instinktas ir aš jau laiptais bėgu žemyn su Maiko pistoletu, jis jų lagamine turi krūvas, beje per tuos mėnesius mane pilnai išmokė naudotis ginklu.
Nusileidžiu žemyn Molė kaip stovėjo taip ir stovi kažkokioje šoko būsenoje, ji tiesiog sustingusi žiūri į vieną tašką.
Jau noriu daryti duris kaip už saves išgirstu Molės balsą:

-Tu ką darai?!.

-Gelbėju jūsų sūnėną.-Nežinau kaip, bet durys pasidarė užrankintos, vis bandaut atidaryti, bet nieko nesigauna.

-Ne, padėk atgal ginklą nenoriu jog mano namuose lietūsi kraujas.

-Jūs gal juokaujat?!.-Atsisukau į ją.-Jie tuoj nušaus jūsų sūnėną! Atrakinkit duris!.

-Tu ne ką geriau mąstai, jei atrakinsiu duris yra labai didelė tikimybė jog mus taip pat užmuš!.

-Velniop!.-Nusitaikiau pistoletu į spyną.-Aš be jo nesiruošiu gyventi, o jūsų skiedalų taip pat nebenoriu girdėti!.

-Nedrįsk!.

Ir štai mano pirštas spaudžia gaiduką, kelios sekundės ir durys atsidaro, aš nieko nelaukusi išeinu pro duris ir išvystu tokį vaizdą, Maikas klupi ant kelių prieš tą tipelį kuris kalbėjo prie durų, kitas stovi Maiko šone ir laiko nusitaikes pistoletą jam į galvą, o štai trečiasis stovėjo už Maiko nugaros ir akimis susitiko su manosiomis.
Aš nė nemirgtelėjusi šoviau į vaikiną kuris mane pamatė, tuomet Maikas nieko nelaukes trenkė kitam tipui stovėjusiam jo šone.
Maikis atėmė iš to vaikino, ginklą ir įšovė kulką tiesiai jam į kaktą. Po to šaltomis akimis nusitaikė į su juo kalbėjusį vaikiną.

-Nori ką nors pasakyti?.-Sumurmėjo jam Maikas.

-Tiesą sakant turiu tau klausimą.

-Nu.

-Gal, net ne tau labiau, o Andželai.-Jis atsisuko į mane.-Andžela, Maikas tau pasakojo apie savo darbelius Los andžele?.

-Man tai jau nebe svarbu.

-Tikrai? Jis tau sakė, kad išžudė tūkstančius žmonių? Ir svarbiausias klausymas ar sakė jog tarp to tūkstančio buvo tavo brolis?.

-Užsičiaupk!.