Deimantas purve(Baigta, nereadaguota)

2.Nelauktos pažintys

Atsirakinu namų duris, ramiai užeinu į vidų, apsidairau matyt mama su tėčiu dar negrįžo, kaip visada abu užsiėmę. Pakylu laiptais į viršų įeinu į savo kambarį ir nieko nelaukusi krentu ant be galo patogios ir didžiulės lovos. Mano vienintelė tikra meilė, neskaitant šaldytuvo.
Mintys sukasi tik apie vakarą, kurį aš turėčiau eiti su jais į klubą. Dievaži kas su Simona pasidarė? Viskas prasidėjo, kai ji pradėjo bendrauti su ta Luka. Tai visuomet galvoje tik vaikinai ir vakarėliai, dabar tas pats ir  su mano geriausia drauge, ačiū dievui man tai negrėsė, gyvenime nesikeisčiau dėl kažkokios kekšytės įtakos, gyvenimo gaišimas - bendravimas su tokiais kaip ji.
Žinoma šiandien pati turiu eiti su tais besmegeniais į klubą, bet aš neturiu kito pasirinkimo ir už tai ačiū Simonai. Jeigu mano mama sužinotų apie tai ką padariau su fizikos mokytoja man galvą nusuktų, o pykčių su tėvais man tikrai nereikia.
Viso labo tik šiandien ir daugiau gyvenime niekur neisiu su jais.
Net gi bendrauti neprivalėsiu tik pasėdėsiu greta Simonos, nes jai "Nedrąsu" be manęs.
Ką man išvis apsirengti? Ai užsidėsiu pirmą papuolusią suknelę ir viskas, neketinu aš čia puoštis prieš tuos vaikigalius.
O ką man tėvams pasakyti? Manau pasakysiu, kad einu ruošti namų darbus pas Simona, bet jie gali paskambinti jos tėvams...šūdas.
Ką daryti? Nu gal nepaskambins, tikiuosi. Šiaip jie turėtų manimi pasitikėti, taip, kad bėdų neturėtų kilti su šituo.
Viliuosi ten ilgai neužsibūsim ir saugiai grįšiu namo, nors su jais galima visko tikėtis, tegul tik pabando man ką nors padaryti, išpliurpsiu viską ką jie veikė už vakar, policijai.
O ką? Jie man net nedraugai, neskaitant Simonos, nors ir ji gal tuoj pradės su jais valkiotis visur, o apie tokią kaip Andželą pamirš. Nu ir tegul man vienodai, čia jau jos gyvenimas, pati pasirinktų kristi dugnan.

Galiausiai praėjo keletas valandų, per kurias aš spėjau susiruošti.
Nieko ypatingo, užsidėjau juodą suknelę virš kelių ir šiek tiek makiažo. Dar vienas dalykas kuris man neduoda ramybės tai žmones kurie mane gali atpažinti, o po to tik ir lauk straipsnių, kurie gali labai stipriai pakenkti mano tėčio reputacijai.
Va taip va, asmeninio gyvenimo nulis.
Klube aš apskritai gyvenime nesu buvusi, tik filmuose mačiau. Tikiuosi ten nebus taip žiauru kaip galvoju, o gal dar žiauriau? Tiesiog pasistengsiu apie tai negalvoti ir niekeno nepastebima pasėdėsiu kur nors kampelį.
Staiga išgirstu kaip atsirakina apatinės namų durys, greičiausiai mama grįžo. Giliai įkvėpiu atsidarau kambario duris ir nusileidžiu laiptais apačion. Ten mane pasitinka, ne kas kitas, o mama.

-Labas.-Nusišypsojo ir pradėjo mane apžiūrinėti nuo galvos iki kojų.

-Labas.-Atsakiau atsistodama priešais ją.

-Kokia pasipuošus, kur nors eisi?.

-Jo...šita norėjau paklausti ar negaliu nueiti pas Simoną? Mums reikia atlikti keletą namų darbų.-Pradėjau meluoti.

-Na...nežinau.-Pakreipė mama savo galvą į šoną.-O kam pas Simoną taip puoštis?.

-Nežinau.-Papurčiau pečius.-Tiesiog, norėjau užsidėti šią suknelę ir tiek.

-Kiek žadi būti?

-Ummm...gal keletą valandų.

-Gerai tiek to, eik, bet ilgai neužtruk, tau juk rytoj į Koledžą.-Nusišypsojo mama, o man jos taip pagailo, aš gyvenime jai taip nemelavau.

-Ačiū mam!.-Apsikabinau ją ir greitai išbėgau pro duris.

Tik išėjau laukan prie vartelių privažiavo tas pats juodas automobilis, tik šį kartą, ten buvo daugiau žmonių nei tik Luka ir Simona.

-Labuka!.-Šyptelėjo man pro langą Luka.

O dieve, kad tik mama nepamatytų, aš greitai atsisėdau ant galinės sėdynės.
Šalia manęs sėdėjo dar kažkokie du vaikinai, o greta Lukos Simona.