𝕊𝕦𝕝𝕒𝕚𝕜𝕪𝕥𝕚 ž𝕧𝕒𝕚𝕘ž𝕕𝕖𝕤/𝕂𝕚𝕞 𝕥𝕖𝕒𝕙𝕪𝕦𝕟𝕘 𝕗𝕗/𝕃𝕋

Chapter 7

Atmerkiau akis... Virš manęs buvo baltos lubos, speju esu ligoninėje dėl vaistų kvapo.
Atsisukau į lango pusę, buvo daug medžių..
Atsisukau į kitą puse pamačiau tuščia palatą.Ah taip, juk niekas manes nelankys aš kaip ir viena gyvenu...
Staigą į palatą įėjo Teahyung'as

Jis žiūrėjo į mane jausdamas kaltę, skausmą, nepykantą sau.
nepastebėjau kaip jis pradėjo ašaroti.
"Atleisk man, aš kaltas." jis tyliai prakalbo. Jo rankos krumpliai buvo subintuoti, o jo žaizda žande, buvo su pleistru. Ačiū dievui, jam viskas gerai.
Kelias minutes, jis ašarojo ir net nežvilgtelėjo į mane. "Kas man nutiko?" keistai užklausiau jo. "Tu....Tu bėgai į gatvę ir tave-" net nespėjus jam pabaigti sakinio tariau "Supratau."
Norėjau išlipti, bet Teahyung'as man neleido. "nelipk, tavo žaizda dar neužgyjo."
Virpėdamu balsu tarė jis.
"Na atsistoti aš tikrai galiu, man reikia į tualetą.." nesavu balsu prakalbau. Atsistojus pajaučiau didžiulį skausmą pilvo šone ir pasileidau kristi, bet Teahyung mane pagavo ir apkabino mane stiprei. "Daugiau taip nepasikartos aš prižadu, atleisk man." "Aš nesusivaldžiau ir-ir jis kalbėjo labai negražiai apie tave." tyliai pravirko jis.
Jaučiau kaltę, nežinojau kad tai buvo dėl manęs. Aš atsukau jo galvą į mane ir sujungiau mūsų lūpas. Tai buvo toks pat skonis, ypatingas, saldus, keidžiantis.
Nutraukus mūsų būčinį, nusišypsojau jam. "Tu nekaltas, aš atleidžiu tau." tai pasakius jam, jį apkabinau. "Na gal dabar padėsi man atsistoti, nes kaip matai aš dar negaliu stabiliai atsikelti." Pasakiau jam. Jo veide atsirado mano mylimiausia šypsena, ko ilgai laukiau.
***

Jau praėjo savaitė kaip guliu palatoje, manau esu pilnai užgijus ir mane jau šiandiena paleis. Rose ir Olivija vos ne kiekvieną dieną lankė mane po mokyklos, o Teahyung ateidavo vakarais. Išlipau iš lovos ir pradėjau krautis savo daiktus. Kažkas pasibeldė, atidarius darus stovėjo Jackson'as. Po galais ko jam reikia?
"Labas Gvena." Su mirktelėjimu ir šypsena paklausė jis.
"Ko tau reikia?" suzirziau.
"Norėjau pasiteirauti, kaip tavo sveikata" ir vėl su savo keista šypsena pasakė.
"Išeik, tu man tik gadini nuotaiką" piktu žvilgsniu atsakiau. Į palatą įėjo Olivija su Rose. Olivija pamačius Jacksona susiraukė. "Patarčiau tau dinkti dabar, arba turėsi problemų." su sarkastiška šypsena tarė Olivija. "O kas jei nenoriu?" pašaipiai kalbėjo Jackson'as. Olivija  susinervavusi sugriebė Jackson'o maikę ir stipriai ją laikė. "Žinai žodį dinkti, ar tu toks atsilikęs, kad ir to nežinai?" užrėkė Olivija.
"Nežinau, o tu?"- vis dar šypsojosi jis.
"Gana, apsiraminkite."- garsei prakalbau aš,
"Išeik Jackson'ai, prašau." gan ramesniu balsu tariau jam.
***

Važiavome mašina, visą kelią Olivija burbėjo apie Jackson'ą ir nervinosi, o Rose bandė ją raminti. Aš stebėjau tuos pačius dangoraižius ir gatves, pro kurias mes važiavome. Sustojome ties mano namų, parsinešiau savo kuprinę kurioje buvo mano drabužiai. Nunešiau nešvarius drabužius į skalbimo mašiną ir nuėjau link savo kambario. "Kokia betvarkė." sumurmėjau.
Labai norėjau susitvarkyti kambarį, bet tingulys apsėdo mane, kaip visada. Nusprendžiau pažiūrėti televizorių.
***

Sekmadienis..Užsinorėjau išeiti į lauką pafotografuoti dangų bei aplinką. Vaikščiojau pro tą patį parką ir pastebėjau šunelį sėdintį šalia suoliuko. Priėjus pamačiau mielą šunelį sėdintį, turbūt laukiantį savo šeimininko.

Jis užšoko ant mano kojų ir laižė ranką. "Omo, kur tavo šeimininkai?", ant mano žodžių šalia manęs priėjo vaikinas, speju tai jo šuniukas.
"Ačiū, kad suradai, ieškojau po visą parką.." sunerimusiu balsu tarė jis.
"O jis tikrai mielas, koks jo vardas?" smalsiai paklausiau.
"Jo vardas Min-ho" (Lt.-Drąsus,Herojiškas).
"Ah tikrai gražus vardas".
"Gal galėčiau žinoti, koks jūsų vardas." šypsodamas paklausė jis.
"Aš Gvena Halson, malonu"
"Aš Bambam, tai pat malonu." Žaismingu balsu atsakė.

Bambam(Got7);

Tai va žiauriai pradžioje nusišnekėjau, o priežastis ta, kad mane blaškė mokykla ir aplinkiniai :DD