Bam, Hello Bradford ! |zayn malik

5.

-Kaip suprantu į mokyklą negrįšit?-paklausiau.
-Velniop,-numojo ranka Ryan apkabinęs Maya. Jie draugauja?
-Jūs draugaujat?
-Rytoj bus metai,-patrynė nosį į jos kaklą Ry.
-Sveikinu iš anksto, nes esu tikra, jog ryt būsiu pamiršus,-nusijuokiau.
Nuėjom ir visi susėdom svetainėje, kas kur rado vietos ten ir sėdom.
-Kodėl atskiraustei į Bradfordą?-Zayn paklausė.
Sakyt ar nesakyt? Uh.
-Aš na..Mano mama mirė ir aš atsikrausčiau pas tėtį,-sumurėjau.
-Lara..-nutesė visi užuojatos pilnais balsais.
-C'mon, tik nereikia gerai,-stengiaus išlikti šalta. Mamą žinoma mylėjau ir mane labai paveikė jos netektis, bet mes nebuvom labai artimos. Išgirdau atsidarant lauko duris. Shit! Grįžo tėtis, o aš ne mokykloj.
-Gulkitės ant sofos, greičiau!-sužnabždėjau ir visi penki kažkaip pasislepėm.
-Lara?!-tėtis pašaukė.
-uh, aš čia!
-Kodėl tu ne mokykloj?-prisimerkė.
-Iš kur tu sužinojai, kad aš namie?
-Prie durų daug batų,-nusijuokė.
-Nu negalėjot, susirinkt blemba, lopai,-burbėjau.
-Ak, kokia tu miela,-patampė žandus Zayn.
-Žinau,-nusimaiviau.-Kelinta šiandien diena?-prisiminiau.
-Um,-išsitraukė telefoną Carter.-5.
-FUTBOLAS!-surėkėm su tėčiu viens kitam ir nubėgom kulversčiais į svetainę.
-Jūs arba liekat arba išeinat, darykit ką norit, tik netrugdykit mum,-surėkiau ir su tėčiu stebėjom fulę.
Mes nuo vaikystės kartu žiūrėdavom ir žaisdavom. Visad su juo eidavau į trenirutes ir stebėdavau. Na dabar atsirado dar viena priežastis. Karšti vaikinai. Pasibaigus varžyboms nusprendėm, kad tingim eiti į viršų ir smigom ant sofos.
Atsikėliau nuo tylaus kukčiojimo. Kas čia dabar? Šiaip ne taip nusiridenau nuo sofos ir nuėjau į virtuvę iš kur sklido garsas.
-Maya? Kas buvo?!-staigiai pritūpiau prie jos.