Six Months 📌

6.

-Aš bijau, - sumurmėjau stebėdama per veidrodį savo geriausią draugę.

-Tu atrodai fantastiškai, - Alisa vėl mane pagyrė. Atsidususi patraukiau suknelės sijoną, taip atidengdama baltus, dešimties centimetrų, aukštakulnius.

-Ką aš darau su savo gyvenimu? - suinksčiau.

-Leila, nagi. Nepasiduok. Pusę metelių pagyventi su kažkokiu šūdžium juk nėra taip blogai. Ypač kai tu tokia draugiška visiems, - Alisa paguodė mane ir pašokusi nuo kėdės apkabino iš už nugaros.

-Mieliau tekėčiau už tavęs, - sumurmėjau.

-Čia reiktų priimti kaip įžeidimą ar kaip pagyrimą? - Alisa vėl susiraukė priversdama maje nusijuokti. - Aš myliu tave, sesute, - Alisa patempė lūpą.

-Baik, nes aš apsiverksiu, - iškėlusi smilių griežtai paliepiau, o tuomet apsisukau. Būtent tą akimirką kažkoks vyras, kurį, žinoma, pasamdė mama, užėjo į kambarį be pasibeldimo.

-Jau laikas, - du žodžiai išsprūdo iš jo lūpų. Būtent šito išgirsti ir nenorėjau.

-Kvėpuok, mieloji, - Alisa ėmė mane raminti ir abi, susikibusiomis rankomis, kelis kart giliai įkvėpėm ir iškvėpėm. Alisos paraudusios akys išdavė jos baimę, tačiau to ji man ilgai matyti neleido - ji išėjo su tuo vyru, o aš turėjau sekti juos.

Koridoriuje pastebėjusi tėtį šiek tiek šyptelėjau, nore viduje ašaros sruvo upeliais. Makiažas darytas už kelis šimtus eurų - jei jį sugadinsiu mane mama tam tikra žodžio prasme nužudys.
Tėtis, nieko nesakęs, smarkiai mane apkabino. Jis nenori manęs ištekinti ir puikiai žino, kad nenoriu tekėti. Vien dėl jo aš galėjau gyventi atskirai - jis man leido. Žinoma, jų abiejų noru gyvenu prabangiai. Mama norėjo, jog neišeičiau iš nepadoriai atrodančio namo, nes tai suterštų mūsų šeimos įvaizdį. Tėtis nuoširdžiai manimi rūpinosi ir niekaip negalėjo leisti man gyventi skurdžiai, kol jis pats valgys ikrus pusryčiams.

-Viskas bus gerai, dukra. Tu stipri, - Tėtis atsitraukė ir perbraukė savo delnu per mano laku supurkštus plaukus. - Tu atrodai nuostabiai.

-Aš nenoriu,-papurčiau galvą. - Jau mieliau atrodyčiau baisiai ir jis pasakytų ne, - nurijau seiles, jog nepravirkčiau.

-Aš kalbėjau su juo. Jis taip pat nenori šių vestuvių. Tai taip pat dėl žmonių. Jo tėvai visai kaip tavo mama. Todėl nekaltink jo,- Tėtis pasakė, žinodamas, jog būtent tai būčiau dariusi vos jį pamačiusi. - Be to, manau, jog jis tau patiks, - tėvas šyptelėjo.

-Tėti, - suniurzgėjau nepatenkinta, tačiau šypsena vistiek išryškėjo veide.

-Visada šypsokis ir eik tik į priekį, mieloji, - vyras pasilenkęs pakštelėjo man į kaktą. - Mums jau laikas, - jis ištiesė sulenktą ranką į kurią aš tuojau įsikibau.

Vestuvių maršas tik dar labiau privertė mane nervintis.
Bažnyčia buvo papuošta nuostabiai, tačiau į tai nesugebėjau atkreipti dėmesio.
Vos įžengusi į bažnyčią, kuomet ėjau tuo raudonu, žiedlapiais nuklotu, kilimu, nesugebėjau pakelti akių į jaunikį stovintį prie altoriaus, laukiančio manęs.
Viskas ką aš girdėjau buvo širdį verianti muzika, kažkieno tylus kūkčiojimas, greičiausiai Alisos, ir apkalbos. Apkalbos apie mano suknelę, šukuoseną, makiažą, figūrą.
Tėčio ranką spaudžiau vis labiau prie savęs. Jis, galima sakyti, tempė mane prie altoriaus ir mano jaunikio - vos dėliojau kojas.
Netrukus tėtis sustojo ir tuomet, prisiekiu, viena ašara išsprūdo pro blakstienas - tikiuosi, jog tai nebus mano mirties priežastis.
Stebėjau kaip tėčio lakuoti batai atsuka noseles į mane ir netrukus pajutau šiltą apkabinimą, o tuomet bučinį į skruostą. Tėtis mane paliko vieną priešais du laiptukus ir altorių.
Nurijau seiles, kai prieš akis išniro vyriška ranka, kurios riešą slėpė juodas kostiumas.
Žinodama, jog neužlipsiu laipteliais be pagalbos, suėmiau ranką, kuri prakaitavo ne ką mažiau nei manoji.
Tik prabilus kunigui išdrysau nužvelgti salę, pilną nepažįstamų žmonių - tik keli buvo man žinomi. Žvilgsnis užklydo į priešais stovintį vaikiną, kuris žiūrėjo į mane su keistu pasididžiavimu akyse.
Išplėčiau akis, o tuomet vėl atsisukau į salę, kurioje susiradau Alisą. Ji nusivalė skruostą ir nuleido akis.

Ji šito nenumatė. Visai kaip ir aš.