Six Months 📌

10.

-Dieve mano, Leila. Aš maniau, jog nusižudei, - Alisa sarkastiškai pasakė užeidama į svetainę, nuo kurios sofos aš vis dar nepasitraukiau.

-Norėtum, - suburbėjau, pastebėjusi už jos, iškelta galva, einantį Davianą.

-Tiesą sakant, taip, - Alisa pasakė, atsisėsdama šalia.

-Kaip miela iš tavęs tai girdėti, - pavarčiau akis.

Susiraukiau vos nuskambėjo durų skambutis. Į tai sureagavo Davianas ir tuoj pat dingo.

-Kažko laukiat? - Alisa susiraukė.

-Na... Jis sakė, jog ateis jo draugas ir...

-Sveikos, merginos,- tamsiaplaukis vaikinas užėjo į svetainę, lyg viskas būtų žinoma, o tuomet prisėdo priešais mus. Davianas atėjo iš paskos, lėtesniu žingsniu ir nužvelgė mus tris.

-Kas tu? - Alisa demonstratyviai suraukė antakius. Atkartojau geriausios draugės veiksmus.

-Aš Džeikas. Malonu susipažinti,- jis išsišiepė, parodydamas akinančiai baltus dantis. Susižvalgėme su Alisa. Apie tokį tikrai negirdėjome.

-Aš užsakysiu picos,- Davianas pasakė ir pasišalino. Na žinoma.

-O tu Leila, taip?- Džeikas nužvelgė mane.

-Sakykim... - sumurmėjau.

-Girdėjau apie atostogas Italijoje, - vaikinas nusišypsojo.

-Jei tu ten važiuoji, aš nevažiuosiu, - Alisa susiraukė. Nesugebėjau suvaldyti šypsnio.

-Jei tu ten važiuoji, aš esu įsitikinęs, kad Italijoje laikysiu tavo ranką. O gal ne tik,- Džeikas išsišiepė. Tą pačią akimirką Davianas įėjo į patalpą ir suraukė vešlius savo antakius.

Vaikino akys nuklydo manęs link, o tuomet į Džeiką. Alisa buvo trečias objektas sulaukęs jo žvilgsnio ir jos veido išraiška paaiškino jam Džeiko žodžius.

-Džeikai, - Davianas griežtu balsu kreipėsi į draugą.

-Aš tik pasakiau teisybę, - vaikinas su šypsena trūktelėjo pečiais.

-Tu šlykštus, - Alisa atsistojo ir nepatenkinta pasišalino iš kambario. Jos vietoje daryčiau tą patį.

-Pasižiūrėsim ką sakysi po kelionės,- Džeikas riktelėjo jai.

Davianas nužvelgė mane tuščiu žvilgsniu. Rimtai. Aš tikėjausi gailestingumo.

-Aš nueisiu pas ją, - pasakiau atsistodama. Davianas prasilenkė su manimi ir mūsų žvilgsniai susitiko.

Su šiuo žmogumi turėsiu praleisti kiekvieną mielą dieną. Jis gyvens su manimi. Jis bendraus su manimi. Jis pusryčiaus, pietaus ir vakarieniaus su manimi. Jis susitiks su savo keistais draugais šiuose namuose - namuose, kuriuose esu aš. Jei šis vaikinas yra mano vyras, ar jis neturėtų bent sekundei atsižvelgti į mane ir mano norus?

Ach, tiesa. Davianas yra savanaudis mergišius, miegojęs net su mano geriausia drauge. Kiekvienas jo ištartas žodis gali būti melas, tačiau pusę metų aš esu visiškai prikaustyta prie jo. Tiesiogine ir perkeltine prasme.
Negaliu palikti namų be jo, nes tai sudomins žurnalistus. Negaliu daryti nieko, kas suteiktų tiems įkyriems žmonėms informacijos, kuri suterštų mamos vardą. Nuo jos šiuo metu priklauso viskas ką aš turiu - mokslai, darbas, namai, ryšiai ir visa kita. Pusę metų esu jos.
Na ir, žinoma, šio kvailio.

Neturiu pagrindo ant Daviano pykti, tačiau pykstu ir nesiruošiu nustoti.

Alisa, kaip nekeista, buvo virtuvėje. Mergina buvo įsitaisiusi ant žemės, jos nugara lietė spintelę, o jos rankose - šokoladiniai ledai.

-Tu nerviniesi? - kilstelėjau antakius.

-Nė trupučio, - ji suniurzgėjo, parodydama, jog jos žodžiai yra visiškas melas.

-Jis niekas,- šyptelėjau ir prisėdau šalia.- Ar jis tau patinka?

Alisa piktai atsisuko į mane.
Nusišypsojau.

Alisa nekenčia vaikinų. O ypač tokių, kaip Džeikas. Jo žodžiai ją pykdo ir dėl to ji nervinasi. Tačiau tikriausiai nepavyks išmesti iš galvos fakto, jog ji susižavi vaikinais gana greitai.

Toji kelionė bus vargas ne tik man, bet ir Alisai. Ji pasiryžusi dėl manęs padaryti viską ir dėl to aš jai labai dėkinga. Tačiau esu įsitikinusi, jog dėl šio sprendimo ji gailėsis. Tiesą sakant, aš jau gailiuosi. Net jei ir neturiu pasirinkimo.