Six Months 📌

2.

Alisos veido nepaliko šypsena per visą savaitgalį. Net pirmadienį, kai po pamokų pastebėjau ją prie staliuko kavinėje, jos veidą puošė didelė šypsena. Nors nesu tikra ar tai buvo koncerto, ar vaikino sėdinčio šalia įtaka.

-Malonu tave matyti, - Alisa nusišypsojo ir atsistojusi prisiglaudė prie manęs. Nesugebėjau neįkvėpti jos prabangių kvepalų.

-Sveika, - sumurmėjau ir mergina su šypsniu atsitraukė.

-Susipažink, tai Davianas. Jis minėjo, jog tave matė šeštadienį, koncerte, - Alisa pristatė vaikiną priešais. Nužvelgusi jo užtikrintus judesius linktelėjau. Davianas atsilenkęs nugara atsirėmė į vargšą atlošą, kurio rausva oda apglėbė jo rankų raumenis.

-Ar norėsite ko nors?- smalsiai papurtydama galvą paklausiau, tačiau tuojau nuskambėjęs skambutis virš durų privertė nužvelgti naujus lankytojus.

-Tiesą sakant, taip. Norėsiu. Norime su tavimi pakalbėti, - Alisa nusišypsojo nieko gera nežadančia šypsena.

-Atleisk, Alisa. Šiandien be galo daug žmonių. Jei nieko neužsisakysite, turiu eiti, - kaltai šyptelėjau, priversdama gražuolę draugę nepatenkintai atsidusti.

-Atnešk man kavos. Davianas čia neužsibus, tačiau aš palauksiu, - Alisa demonstratyviai vėl prisėdo prie staliuko ir atmetė plaukų sruogą.

Mano akys nukrypo į Davianą, įsisteibilijusį į mano geriausios draugės krūtinę. Papurčiusi galvą apsisukau ir sparčiu žingsniu grįžau prie prekystalio, prie kurio jau laukė saldi porelė. Gavę savo kruasanus ir karštą šokoladą jie paliko kavinę. Tuomet neskubėdama galėjau paruošti kavą draugei, laukiančiai manęs su, greičiausiai, man nepatinkančiu pasiūlymu.

-Tavo kava, - priėjusi su padėklu rankose pranešiau, nutraukdama Alisos mintis. Raumenų kalnas pasišalino prieš porą sekundžių.

-Žmonių prie prekystalio nebėra. Ar galime pakalbėti? - žydros draugės akys nužvelgusios kavinę nužvelgė ir mano pabalusį veidą.

-Gerai, - atsidusau, supratusi, jog negaliu išsisukti. Nuojauta man kužda, kad mūsų pokalbis man nepatiks. Lėtai prisėdau priešais draugę.

-Davianas mus abi kviečia į vakarėlį vieno iš...

-Ne, - pertraukiau, atsistodama.

-Leila, išklausyk, - Alisa sustabdė mane, garsiai kreipdamasi į mane. Žmonių kavinėje akys sukibo ant manęs, todėl prisiverčiau save vėl prisėsti.

-Puikiai žinai, jog nemėgstu tokių vietų,- sušnypščiau draugei, kiek pasilenkusi prie jos. - Ir tame koncerte buvau tik dėl tavęs.

-Žinau. Aš tave labai gerai pažįstu, Li, bet Davianas tikisi mūsų ten sulaukti. Nežinau kaip tu, bet aš negaliu jam atsakyti, - Alisa sumirksėjo, žinodama, jog mane jau papirko.

-Bet, Alisa...

-Žinau. Tu nevaikštai į tokias vietas, nemėgsti triukšmo ir ypač dabartinio jaunimo ir jų pomėgių, tačiau aš tavęs prašau. Davianas mano draugas ir jis tikisi tiek mane, tiek tave pamatyti tame vakarėlyje, - Alisa pertraukė mane. Iškvėpiau plaučiuose sukauptą anglies dioksidą pro burną.

-Pirmą ir paskutinį kartą, - sumurmėjau, o Alisos veide atsirado didžiulė šypsena. Ji stryktelėjusi užgulė stalą ir smarkiai suspaudė mano kaklą.

-Ačiū. Net neįsivaizduoji kiek daug man tai reiškia,- Alisa sumurmėjo.

-Jei tu mane pasmaugsi, bijau, jog eisim tik į mano laidotuves, - sukikenau. Alisa nusijuokusi atsitraukė ir vėl nužvelgė kavinę.

-Ar kažko lauki? - susmalsavau, kilstelėdama antakį.

-Ne. Nenorėčiau, kad per mane netektum darbo, - Alisa nusišypsojo ir suėmė mano rankas, gulėjusias ant stalo.

-Nieko. Juk tu mane išlaikysi, - mirktelėjau su šypsena.

-Jei tik leisi, - Alisa paslėpė šypsnį, parodydama, kad mano žodžius priėmė rimtai.

-Aš tik juokauju. Galiu pati save išlaikyti. Noriu tą įrodyti ne tik tau, bet sau ir tėvams, - sumurmėjau kiek atsidusdama.

-Negalvok apie juos. Žiūrėk, koks gražuolis atėjo. Eik aptarnauk,- Alisa mirktelėjo, vėl priversdama šyptelėti.

Pakilau nuo staliuko, palikdama blondinę su puodeliu kavos rankose. Per porą minučių aptarnavau vaikiną, prie kurio netrukus prisistatė jo gražuolė mergina. Alisos veidas per sekundę paniuro, tai pamatęs.
Išgėrusi kavą Alisa atnešė puodelį ie atisveikinusi išėjo, palikdama mane dar kelioms valandoms kavinėje.
Kaip ir įprasta, vakare darbo buvo daugiausia, tad aptarnavusi visus, kurie po darbų užsimanė kavos, leidau sau dešimčia minučių anksčiau uždaryti kavinę.
Nesusivaldžiusi giliai atsidusau užrakindama kavinę ir vietoj to, jog saugiai grįžčiau namo pasinaudojusi viešuoju transportu, pasirinkau kelionę gryname ore.
Butas saugiame ir apšviestame rajone, tad dėl to neturiu ko bijoti. Žinoma, jei būčiau pirkusi jį pati, greičiausiai tokio nebūčiau įpirkusi.
Po truputį daugiau nei pusvalandžio atrakinau namų duris. Didžiulis, erdvus ir prabangus butas laukė manęs tuščias, primindamas kokia vieniša aš esu. Jei tik galėčiau, pasiimčiau šunytį, tačiau tam prieštarauja ne tik mano butas, bet ir darbo, bei pamokų laikas. Butas augintiniui yra per daug naujas - jame daug minkštų kilimų, odinių baldų ir visko, ką šuo tikrai sugriauš ar apdirbs likęs vienas. Kol neturiu Savo buto, privalėsiu likti viena.

Numetusi raktelius iškart patraukiau į vonią ir prisileidusi ją pilną karšto vandens įpyliau kelis kamštelius vonios putų skysčio. Nusirengusi nuogai, leidau sau pusvalandį pagulėti karštame vandenyje. Jei ne skambantis telefonas, sutrukdęs mano pozityvias mintis, vonioje būčiau gulėjusi tikrai daugiau nei pusvalandį.

-Klausau, Alisa, - sumurmėjau, vis dar gulėdama vonioje.

-Sveika, Li. Na, ar tu pasiruošusi? - draugės balsas telefone nuskambėjo labai energingai.

-Kur?- susiraukiau pramerkdama akis ir nužvelgdama vonios lubas. Jei ne Alisa, mokslai ir darbas, iš namų kojos nekelčiau.

-Į vakarėlį, Leila. Juk tarėmės. Nesakyk, jog persigalvojai,- Alisa suinkštė, o aš staigiai atsisėdau vonioje.

-Šiandien? Dabar? - pakėliau balsą.

-Na, taip. Nejaugi neminėjau kada? - Alisa pati sutriko. - Davianas jau pakeliui pas mane, pasiėmęs mane, jis važiuos pas tave.

-Tu nieko neminėjai. Alisa, kodėl tu nieko nesakei? Aš nespėsiu susiruošti, - suzyziau, lipdama iš vonios. Apsivijau rankšluosčiu, prispausdama jį viena ranka prie savęs.

-Spėsi. Viskas bus gerai. Jei dabar pradėsi, spėsi. Davianas supras, jis palauks jei ką, - Alisa pasakė, vėl dievindama tą vaikiną. Nesusilaikiusi pavarčiau akis.

-Gerai. Einu ruoštis, - sumurmėjau ir nesulaukusi jos atsakymo padėjau ragelį.

Alisa, kaip visuomet, pirmiausia pagalvoja apie save. Ji, tikriausiai, jau sėdi su ryškiai raudona trumpa suknele laukdama to raumeningo vaikino savo erdviame balkone.
Spintos turinys atsirado ant grindų, lyg tai padėtų ką nors rasti. Neįsivaizduoju ką galėčiau apsivilkti - vakarėlyje nedalyvavau jau gerus metus. O ir tada, buvau su Alisa ir jos išrinktais drabužiais.
Suurzgusi pati ant savęs pačiupau pirmus po ranka pasitaikiusius džinsus, laisvą ilgarankovę palaidinę ir kažkokius aukštakulnius. Alisa nepamatys manęs su suknele ir ji tai puikiai supranta.
Vos apsirengusi suvokiau, jog lauke minus trys laipsniai šalčio, tad netrukus aukštakulnius pakeitė sportbačiai, džinsus pakeitė laisvos, juodos kelnės su medžiaginiu diržu ir juoda maikutė su švarkeliu. Prieš pat paliekant namus apsivilkau rudeninę striukę ir susisukau į ją.

Žinau, jog dėl šito gausiu pylos iš Alisos, tačiau man šalta. Na, kaip ir visada.