Six Months 📌

3.

Gražuolio Daviano ilgai laukti neprireikė.

Nors jis ir išvaizdus, nedrįsau sėsti už jo. Vaikinai man visuomet buvo lyg kitas pasaulis, o aš ir su savuoju susitvarkyti nesugebu.
Alisa vos pastebėjusi mane pro priekinį automobilio langą giliai atsiduso, parodydama savo nepasitenkinimą, tačiau panašu, jog mane išgelbėjo Davianas - ji gėdijasi parodyti savo aršiąją pusę būdama šalia jo.
Priešingai nei Davianas, Alisa nenutilo visą kelią iki vakarėlio vietos. Be to, aš buvau teisi - Alisos kūną puošė raudona suknelė.
Atvykus į vietą supratau, jog Davianas tikrai nėra pats mandagiausias vaikinas žemėje. Neišgirdau pasisveikinimo iš jo, kai įlipau į automobilį, tad tikriausiai neturėjau tikėtis, jog jis atidarys automobilio dureles ar duris į pastato vidų.
Tokie vaikinai gyvena tik tavo vaizduotėje, Leila.

Viduje esamas triukšmas privertė mane susiraukti ir įsikibti į Alisos delną. Davianas dingo tą pačią sekundę, kai įėjo į vidų.
Alisa ėmė temptis mane į žmonių minią.
Akyse liejosi, dėl greitai besikeičiančių šviesų ir įvairių spalvų drabužių. Netrukus atsiradome kažkur toliau nuo šurmulio, tačiau čia taip pat buvo žmonių. Jų rankose buvo po stiklinę gėrimo.
Atpažinau Davianą, kurio ranka buvo permesta per blondinės pečius, o kitoje jis laikė vienkartinę stiklinę. Blondinė šalia jo suko savo purių plaukų sruogą aplink pirštą, nenuleisdama akių nuo Daviano žandikaulio linijos.
Sulaukusi kumštelėjimo iš Alisos, turėjau sutelkti dėmesį į ją.

-Ne, - paprieštaravau, pamačiusi jos rankose stiklinę su įtartinai atrodančiu rudu skysčiu.

-Vieną. Net nepajusi, jog jį išgėrei, - Alisa šyptelėjo ta šypsena, kuri reiškė, jog jei nedarysiu ką ji liepia, po to atsiimsiu su kaupu.

Giliai įkvėpiau ir paėmiau iš jos rankų stiklinę. Nepatikliai nužvelgiau skystį, o tuomet akys automatiškai susirado Davianą. Vaikinas stebėjo mane ir sugavęs mano žvilgsnį kilstelėjo antakį. Jie abu nori, jog aš nusigerčiau.
Kad ir kaip nekenčiu alkoholio, užsiverčiau kartų stiklinėje esantį skystį ir leidau jam nudeginti mano gerklę.
Daviano veide atsirado nedidelis sumišimas, tačiau netrukus jis šyptelėjo. Jis nesitikėjo.
Blondinė, įsikibusi į raumenų kalno palaidinę, piktai spoksojo į mane, neleisdama man atsipalaiduoti.
Mane išgelbėjo mano telefonas - jis ėmė vibruoti mano kišenėje ir tai buvo vienintelė galimybė pasišalinti iš viso šio sąmyšio.
Pagaliau atsidūrusi gryname ore giliai įkvėpiau, o tik tuomet atsiliepiau į labai nelauktą skambutį.

-Sveika, - iki kaulų įgrisęs moters balsas nuskambėjo telefone.

-Labas, - sumurmėjau.

-Su manimi net mano darbuotojai elgiasi pagarbiau. Kaip tau sekasi? Ar nebadauji? - moteris, vadinamoji mama, sarkastiškai pasidomėjo apie mane.

-Man viskas gerai. Jei aš negyvenu viloje, tai nereiškia, jog aš valkata, - pavarčiau akis, žinodama, jog jei ji tai matytų, tikriausiai sulaukčiau smūgio į kairįjį skruostą.

-Na, tu esi mano dukra ir dar nesi pilnametė. Turėtum džiaugtis, jog leidžiu tau gyventi atskirai, - ji pradėjo savo moralą. Žinau, jog jo turinys man nepatiks.

-Ką vėl sugalvojai? Aš į tuos prakeiktus namus negrįšiu.

-Nevadink gimtųjų namų šitaip. Nesiruošiu tavęs versti ten grįžti, tačiau radau kai ką, kas privers tave dingti iš valkatų rajono, - moteris pasakė, o aš stengiausi tyloje priimti įžeidimą.

-Kas? Kas vėl? - atsidusau, jausdama pyktį kylantį link gerklų.

-Juk sakiau, jog tu savo statuso neatsikratysi. Vienas jaunikis ir jo tėvai sutinka imti tave į jo žmonas. Taigi, pasiruošk. Artimiausią penktadienį, dešimtą valandą ryto, tu išsirinksi vestuvinę suknelę, o šeštadienį iškelsime vestuves. Viskas jau suplanuota, - susijaudinęs mamos balsas nuskambėjo telefone, tačiau jis vos neiškrito iš mano rankų.

-Kokios vestuvės? Kas jis? - kilstelėjau balsą.

-Nekelk balso prieš savo motiną! -ji pakėlė balsą, tačiau netrukus pasigirdo atsidusimas. - Nesijaudink, jis iš garsios šeimos ir turtingas. Jo tėvai garsūs dizaineriai, o pats vaikinas išvaizdus ir išprusęs. Susipažinsi su juo per vestuves, o spaudai pranešime apie jūsų slaptus santykius,- ramesniu balsu ji išbėrė žodžius.

-Aš nekenčiu tavęs, - suurzgiau ir numečiau ragelį, o tuomet sulaikiau klyksmą gerklėje.

Aš negaliu nieko padaryti, negaliu jai paprieštarauti. Dar gerą pusmetį aš nepilnametė ir ji yra atsakinga už mane. Negaliu niekam pasiskūsti. Ji puikiai žino, jog yra šlykšti moteris, tačiau primena tai visiems kas kelias sekundes.
Trinktelėjus durims už manęs staigiai apsisukau, nužvelgdama nepažįstamą veidą.

-Sveika, gražuole. Ką čia viena veiki? - nebepastovintis ant kojų jaunuolis iškraipė veide šypseną ir pasirėmė į sieną. Ir dar Alisa klausia, kodėl man nepatinka vakarėliai.

-Ne tavo reikalas, - susiraukiau, supratusi, jog mandagumas manyje dingo nuo tos akimirkos, kai sulaukiau mamos skambučio.

-Nebūk tokia šiurkšti. Mes tik pažaisime. Nebijok, tau patiks,- vaikinas žengė didelį, bet neužtikrintą žingsnį manęs link. Kojos pačios žengė žingsnį atgal, o smegenys išsijungė, nebeprimindamos man apie nedidelį laiptelį už manęs. Suklupau ant šalto grindinio, o girtas šviesiaplaukis suprato, jog gavo progą priartėti.

-Leila!- žinomas balsas nuskambėjo kažkur prie įėjimo, todėl vaikinas, jau atsiradęs šalia, žengtelėjo nedidelį žingsnį atgal nuo manęs. - Ką čia... Maksai, dink nuo jos, - Davianas užtikrintai ir griežtai paliepė vaikinui šalia, o jis, nebeeikvodamas savo jėgų, nukrypavo į pastato vidų ištuštinti dar kelių butelių iki kol užmigs.

-Stok, - Davianas ištiesė ranką manęs link, tačiau pyktis vis dar virė ant manęs. Niekaip negalėjau sutvardyti savęs.

Ignoruodama ištiestą vaikino ranką, įsirėmiau į grindinį ir pakėliau visą save nuo žemės. Viena ranka perbraukiau per užpakalį, nuvalydama purvą nuo savo kelnių.
Daviano žvilgsnis rodė, koks sutrikęs jis yra.

-Tavo ranka kraujuoja, - tamsiaplaukis po pusės minutės tarė.

Susivokusi, nužvelgiau maudžiančias rankas. Pro šiurkštaus grindinio pradrėkstą odą, dešinės rankos delne, sruvo kraujas. Kairė ranka vos buvo paraudusi, tačiau perštėjo ne ką mažiau.

-Niekis, - sumurmėjau suspausdama rankas į kumščius, taip tik sukeldama dar didesnį skausmą.

Palikdama vaikiną sumišusį, sparčiu žingsniu įėjau į pastatą. Piktai braudamasi pro kiekvieną žmogų esantį viduje atsiradau toje pačioje patalpoje, į kurią mane buvo atsivedusi Alisa. Čia jos jau, žinoma, nebebuvo. Nei vienas iš veidų nebuvo man matytas, tad drąsiai prisėdau prie stalo ir čiaupau pirmą pasitaikiusį stiklinį butelį.

Ir, šią akimirką, man viskas tapo nesvarbu.