Six Months 📌

7.

Tos pačios tamsios akys ir tie patys tamsūs plaukai. Tas pats pasitikėjimas savimi ir meilė sau.
Davianas stebėjo mane, mano akis, tačiau jautėsi, lyg jis skverbtųsi į mano sielą.

Lyg papūgos atkartojome visus kunigo žodžius ir ištarėme tuos banalius sutinku. Vietoj bučinio, aš nejaukiai nužvelgiau vaikiną ir papurčiau galvą, parodydama atsakymą į neužduotą klausimą.
Vos atsidūrus lauke, mus abu pasiekė milijonai fotoaparatų blyksnių.
Mano galva atsisakė dirbti, tad visur mane tampė mano vyras - Davianas.
Nemalonus spaudimas galvoje neleido blaiviai mąstyti, tad viskas ką aš dariau - nustačiau netikrą šypseną ir leidau mane valdyti it lėlę.

Susipratau, jog vis dar gyvenu, kai buvau įsodinta į mašiną, o tuomet, netrukus, šalia manęs atsisėdo ir Davianas. Automobiliui sujudėjus pakėliau akis į vaikiną.

-Gerai jautiesi? - jis akimis varstė mano veidą, nors ir puikiai žinojo atsakymą.

-Ne. Negerai,- sumurmėjau užsidengdama veidą. Atsidusau ir meldžiausi, jog jis neprabiltų vėl. Nenoriu jo girdėti nė sekundei. Ir panašu, jog Dievas išklausė mano maldas.

Nežinau kiek laiko ir kur važiavome, tačiau neleidau nei vienai ašarai nusiristi skruostu. Nenoriu pasirodyti silpna.
Mašinai sustojus pakėliau galvą.

-Atvažiavome į mūsų namus. Čia persirengsim, o po to važiuosim į kažkokią sodybą, - Davianas paaiškino.

-Ar būtina? - sumurmėjau, neįstengdama žiūrėti į jo akis.

-Persirengti? Na, tau nebus...

-Važiuoti. Ar būtina ten važiuoti? - papurčiau galvą.

-Tavo mama supyks, - Davianas tarė. Jo elgesys kiek keistas. Atrodo, jog jis nenori pasakyti kažko netinkamo, nors puikiai žinau, jog jam tai nerūpi.

-Man ant jos nusišvilpti,-sumurmėjau atidarydama dureles. - Man reikia Alisos. Ar gali jai paskambinti? - paprašiau ir nužvelgiau visą suknelę, suprasdama, jog be pagalbos neišlipsiu.

-Gerai. Paskambinsiu. Palauk, aš tau padėsiu, - Davianas pasakė atidarydamas dureles ir tai sukėlė man adrenaliną. Nenoriu jo pagalbos. Nenoriu nieko iš jo.

Šiaip ne taip išlipau iš automobilio, kol Davianas stebėjo mane. Vos neparklupau tik išlipusi.
Rudos akys nenusileido nuo manęs, kol aš, vis dar su svaigstančia galva, ėjau namų link.
Aš ištekėjau. Mano vyras - didžiausias šiknius ir mergišius visame mieste. O jis dar Alisos draugas... Jis tikriausiai specialiai nieko neužsiminė. Galbūt jis specialiai norėjo manyje sukelti panikos priepuolį.
Davianas atrakino nežinomų namų duris ir leido man užeiti. Prabangus interjeras parodė, jog namus išrinko mama. Balta spalva neleido man nurimti.

-Leila, tu gerai jautiesi? - vaikino ranka švelniai prigludo prie suknelės gifiūrinės medžiagos ant nugaros, tačiau aš tuojau atsitraukiau.

-Neliesk manęs, - tariau, o Davianas suraukė savo vešlius antakius.

-Aš paskambinsiu Alisai, o tu persirenk ir atsigerk vandens,- vaikinas pasakė ir dingo man iš akiračio. Taip galėjau lengviau atsikvėpti.

Net jei jis ir nežinojo, jog nuotaka aš - jis galėjo pasakyti, jog jis ves! Jei šis velnio išpera būtų pasakęs, mes būtume supratusios mamos ketinimus. Juk Davianas - ne tik jo vardas skamba prabangiai, bet ir jo išvaizda parodo, jog jis, berniokas ne iš gatvės. Mama tokio visada man ir norėjo - iš prabangios šeimos ir išvaizdaus. Net jei ji jo ir nepažįsta. Moteris, atvedusi mane į šį pasaulį, visuomet kartojo, jog man reikia išvaizdaus vaikino, nes aš ne modelis. Jis trauks dėmesį, o aš būsiu jo lapas prie apvaliųjų bandelių. Viskas ko ji visada norėjo - mano populiarumo, kuris man visada skambėjo it košmaras.

Suknelę nusirengiau atsargiai, jog galėčiau ją grąžinti. Už ją sumokėti didžiuliai pinigai.
Nusirengusi nesuvaldžiau ašarų, o po to nusiprausiau ir išsiploviau laku supurkštus plaukus.
Nuogą kūną paslėpė šilti ir keliu dydžiu didesni treningai. Leidau drėgniems plaukams ilsėtis ant mano pečių, o pati, vietoj to, jog ištrinčiau šiandienos dienos įvykius iš galvos, nusprendžiau nueiti į pirmą aukštą, kur manęs laukė ne tik mano naujasis vyras, bet ir geriausia draugė.

-Leila, - Alisa pakilo nuo kėdės virtuvėje, tačiau aš tiesiog giliai įkvepiau, o tuomet nuėjau taisytis arbatos už jos nugaros.

-Aš nežinojau. Prisiekiu. Nešovė į galvą mintis, kad tavo mama gali ištekinti tave už Daviano. Net nežinojau, jog jie pažįstami! - Alisa kilstelėjo balsą.

-Juk žinai, kad mano mama pažįsta visus, kuriuos ji nori pažinoti, - tariau.

-Bet, Leila...

-Nesistenk. Leisk jai nurimti,- Davianas prabilo savo kimiu balsu. Dėl to, keisti šiurpuliukai nubėgo mano kūnu.

-Na tu ir nemandagi, - Alisa suburbėjo paimdama puodelį iš mano rankų ir gurkštelėdama mano arbatos. Giliai įkvėpiau, jog neišliečiau viso pykčio ant savo sesutės ir ėmiau taisytis kitą puodelį arbatos.

-Alisa, ar Natali neskambino? - Davianas paklausė, puikiai žinodamas, jog tai mane tik sunervins.

-Koks skirtumas, - sumurmėjau ir įsidėjusi šaukštelį cukraus į arbatą ėmiau šliaužti iš virtuvės.

-Leila, niekur neik, - Alisa pasivijo mane ir apsukusi smarkiai mane apkabino, išliedama arbatą, mano rankose, ant grindų. Daviano portretas netrukus susiliejo akyse, puodelis išslydo iš rankų nukrisdamas ant grindų ir suduždamas į šipulius. Smarkiai apglėbiau draugę paslėpdama savo veidą jos prabangiame švarkelyje.