Six Months 📌

9.

Nežinau kiek laiko praėjo po to kai užsidariau kambaryje, tačiau kai iš jo išėjau - dar saulė slėpėsi už horizonto.
Su Davianu nesusitinkame.
Išslinkau iš kambario kaip įmanoma tyliau. Nenoriu pažadinti pasipūtūsiojo erelio.
Pirmas dalykas ką padariau užėjusi į virtuvę - godžiai išgėriau pilną stiklinę šalto, gaivinančio vandens. Paspaudus elektrinio virdulio jungiklį leidau vandeniui jame šilti, o pati iš spintelės išsiėmiau žaliosios arbatos ir įsidėjau jos į puodelį. Nėra nieko geriau, kaip žalios arbatos puodelis ryte.
Žingsniai koridoriuje privertė mane sustingti. Giliai įkvėpiau visiškai nenorėdama viso to, kas tuojau įvyks.

-Labas Rytas, - kimus vaikino balsas už nugaros nusiuntė milijonus šiurpuliukų.

-Sveikas, - tyliai burbtelėjau. Nejučia delne smarkiai suspaudžiau puodelio rankeną.

-Tavo mama skambino,- Davianas tarė, žinodamas kaip labai aš noriu su juo bendrauti. Tačiau vaikino balsas bei, žinoma, žodžiai pranešė, jog kalba nebus maloni.

-Ko jai užsireikė?- gan griežtai paklausiau, lyg jo vietoje stovėtų pats velnias. Turiu omenyje savo mamą.

-Ji pranešė, jog skrydis į Italiją bus poryt, dvyliktą valandą dienos.

Tikrai nemaniau, kad vienas sakinys gali sugadinti mano nuotaiką taip žaibiškai.
Italija - spalvinga ir šilta mano svajonių šalis, kurią planavau aplankyti vos sulaukusi pilnametystės. Tačiau tai planavau padaryti su Alisa arba... Blogiausiu atveju, tėvais. Kas pasikeitė? Šalia manęs lėktuve sėdės ne geriausia draugė ar tėtis, o mano vyras.

-Ar Alisa gali vykti kartu?- lyg mažas vaikas tariau vis dar nepatenkintu balsu.

-Esu įsitikinęs, kad tavo mamai tai nepatiks,- Davianas tarė. Susiraukiau.

-Lyg man rūpi,- suniurzgėjau.

-Klausyk, Leila. Visa šitai nepriklausė nei nuo tavęs, nei nuo manęs. Vos pasitaikius progai mes išsiskirsime, bet iki tol mes privalom sutarti. Bent apsimesk, kad viskas gerai, - Davianas ištarė, tikriausiai, ilgiausius žodžius per visą šį laikotarpį.

-Bet viskas nėra gerai, - burbtelėjau.

Tamsiaplaukis giliai ir garsiai atsiduso. Dar vienas žmogus suprato, kokia užsispyrusi ir užknisanti aš galiu būti.
Užpylusi verdantį vandenį ant arbatos pakelio, pasiėmiau šylantį puodelį į rankas. Nužvelgiau virtuvę, leisdama savo akims nužvelgti savo vyrą.
Dieve, pažiūrėk į tas juodas akis. Žiūrint į jį per kūną nueina šiurpuliukai, tačiau kai jis pradeda šnekėti aš jį noriu užčiaupti, nes jo balsas mane erzina.
Tamsios akys staigiai atsisuko į mane, priversdamos mane sumišti.
Tą pačią akimirką nuleidau akis į puodelį ir gurkštelėjau karšto skysčio, tikėdamasi, jog vaikinas neprabils.

-Šiandien pas mane užeis mano draugas,- vaikinas tarė. Dabar tikrai jaučiuosi it jo žmona.

-Gerai,- numykiau.

-Jis nori su tavimi susipažinti, - Davianas savim pasitikinčiai atsirėmė į kėdės atlošą. Šis vaikinas visai kaip Alisa - žino, jog jo pasitikėjimas savimi pražudys manąjį.

-Kodėl? - susiraukiau.

-Aš nežinau,- Davianas parodė nepasitenkinimą sukąsdamas dantis.

-Nieko nepažadu, - sumurmėjau ir palikau virtuvę.

Šis mergišius ir... Neturiu žodžių apibūdinti šį asmenį. Davianas tikrai tikisi, jog susitiksiu su jo draugu, taip pat šimta procentiniu mergišiumi? Ne.
Arbatą išgėriau svetainėje, nes ten tiesiog patogiau. Per televiziją rodė kažkokį gyvūnų kanalą.
Vos padėjau tuščią puodelį ant stalo, mano mylimas vyras užėjo į svetainę sugadindamas, arbatos pakeltą, nuotaiką.

-Alisa negalėjo tau prisiskambinti. Ji jau pakeliui, - Davianas pasakė ir apsisukęs ant savo tapkučių dingo iš svetainės.

Bent jau mano mergaitė atvažiuos.
Turėčiau tikėtis didelio pamokslo iš jos, kadangi neatsiliepiau į jos skambučius.
Alisa puikiai žino, jog į visus tokius įvykius aš reaguoju jautriai. Mama ne vieną kartą stengėsi mane pagaminti tokią, kokia ji nori, jog aš būčiau. Jos nelaimei, paveldėjau tėčio charakterį. Esu be galo užsispyrusi. Jei noriu, pasieksiu savo. Ir jei mano mama šį kartą galvoja, kad laimėjo, ji be galo klysta.
Vos man sukaks aštuoniolika, pasirašysiu skyrybų dokumentus ir išvyksiu iš Anglijos. Dabartinės mano algos - visos yra dedamos į taupyklę ir tai mano ateities gyvenimas. Aš susikursiu savo gyvenimą. Aš gyvensiu pati. Ir šią akimirką sutaupyti pinigai jau tikrai leistų įsigyti gyvenamąją vietą. Galbūt ir ne tokią, kokioje lankytųsi mano mama, tačiau gyventi tikrai galėčiau.

Labiausiai mane stebina, jog dar tik devynios valandos ryto, o Alisa jau pakeliui.
Man smalsu. Kodėl ji tokia ankstyva?

Na, ar praradau rašymo įgūdžius? :)