Six Months 📌

8.

-Malonu tave matyti, Leila, - moteris sarkastiškai, rūsčiu žvilgsniu nužvelgė mane ir pasitikėdama savimi įėjo pro duris, priversdama mano nugarą susiliesti su siena.

-Kažkaip nepamenu, jog būčiau tave kvietusi, - sumurmėjau uždarydama duris. Mama apsisuko ant vieno aukštakulnio kulniuko ir griežtai nužvelgė mane, tikėdamasi, jog tai dar mane kažkaip paveiks.

-Aš tavo motina, Leila. Su manimi elgiesi labai nepagarbiai, - ji suburbėjo savo aukštu balsu.

-O tu ar nusipelnei pagarbos, mama? - pabrėždama paskutinį žodį sarkastiškai paklausiau, o tuomet nekreipdama dėmesio į ją praėjau į virtuvę.

-Kodėl nevažiavai į vilą atšvęsti vestuvių? Puikiai žinai kiek fotografų ir įžymių žmonių tavęs ten laukė, - mama atsekė mane į virtuvę.

-Kokia dar šventė, mama? - prunkštelėjau įsipildama vandens į stiklinę. - Per prievartą įvykusios vestuvės nevertos šventės.

-Leila, šįkart išsisukai, tačiau medaus mėnuo vistiek bus. Jums su Davianu užsakiau kelionę į Italiją,-moteris pasakė, priversdama mane užspringti geriamu vandeniu.

Tą pačią akimirką į virtuvę užėjo ir gražuolis Davianas, pasipuošęs kasdieniais treningais. Jo akyse atsirado akivaizdus pasimetimas, kuomet jis pastebėjo nelauktą svečią virtuvėje.

-Ponia Natali, - kimiu, šiurpuliuką keliančiu balsu, vaikinas pasisveikino, vos linktelėdamas galva.

-Sveikas, Davianai. Tavo jaunoji atsikalbinėja. Turėtum išauklėti ją gerų manierų, - mama pasisveikino su tamsiaplaukiu, kuris nelabai suprato, kas vyksta virtuvėje.

-Jei tu nesugebėjai to padaryti, kaip jis tai padarys? - kilstelėjau antakį, o iš Daviano pasigirdo išsprūdęs prunkštelėjimas, kurį jis stengėsi paslėpti kosuliu. Tačiau mama nekreipė dėmesio į jį

-Tu nepraustab....

-Labas rytas, Ponia Natali! - optimistiškas balsas pasigirdo iš koridoriaus ir netrukus Alisa užėjo į virtuvę.

-Alisa, - mama nepatenkintu balsu sumurmėjo pasisveikinimą. Ji yra įsitikinusi, jog Alisa daro blogą įtaką man, kai vienintelis blogą įtaką darantis žmogus stovi priešais mane ir šaukia, jog nebuvau savo pačios vestuvėse. Akimis maldavau Alisos pagalbos, jog ji kuo greičiau ją išprašytų. Na, bet kokiu atveju, mama su Alisa vienoje patalpoje nebus ilgiau nei dešimtį minučių.

-Man labai malonu jus matyti, tačiau šiandieną Leila yra suplanavusi dieną su manimi. Šiandien, mes visi trys, važiuosime atšvęsti jų vestuvių su bendrais draugais. Tam noriu paruošti jaunavedžius. Todėl paprašyčiau mus aplankyti kiek vėliau, - saldūs Alisos žodžiai privertė Davianą susiraukti.

-Žinoma. Puiku, - mama silpnai papurtė galvą. Jei Alisa nebūtų paminėjusi draugų, ji čia būtų užsilikusi iki kitų metų, kol išaiškintų man savo tiesas. Mano mylimai mamai svarbiausias žmonių dėmesys ir niekas daugiau.

Mama namus paliko per porą minučių. Alisa su šypsena ją palydėjo, tačiau vos ji įžengė į virtuvę viena, jos šypsena nukrito nuo veido. Tai privertė Davianą prunkštelėti ir nueiti prie virdulio.

-Aš nekenčiu tavo mamos, - Alisa pasakė ir priėjusi smarkiai mane suspaudė glėbyje.

-Gal paaiškinsit kas čia per vakarėlis? - Davianas paklausė ir tai sulaukė mūsų abiejų žvilgsnių. Abi su Alisa susižvalgėme ir atsidususios papurtėme galvas.

-Žinai, čia ką tik kai kas susigadino santykius su motina, o tau rūpi tik vakarėliai? Nebus jokio vakarėlio, mums tiesiog reikėjo ją iš čia išprašyti, - Alisa pasakė, parodydama savo nepasitenkinimą, tačiau netrukus papurtė galvą lyg nukratydama nuo savęs susierzinimą.

Po šių Alisos žodžių virtuvėje įsivyravo tyla. Vieninteliai skleidžiami garsai buvo iš Daviano, kuris pasidarė sau kavos ir ją ramiai gurkšnojo.
Aš nekenčiu šio vaikino. Jis nebuvo tas, kuris man kažką reikštų, tačiau dabar, po vestuvių, neapykanta jam sukilo. Negaliu į jį net žiūrėti.
Šis tamsaus gymio vaikinas sugadino mano gyvenimą. Kuomet aš galėčiau bendrauti su bendraamžiais, linksmintis, susirasti naujų draugų ir, galbūt, pirmąją meilę - jis vaikščios man iš paskos ir įkvėpdamas primins, jog jis yra mano vyras, mano antroji pusė, mano šeimos narys.
Nuo mažens svajojau ištekėti už mylimo vyro, susilaukti su juo vaikų ir gyventi laimingą gyvenimą, tačiau Davianas viską sugadino. Mano, kaip ir kiekvienos mažos mergaitės svajonė, buvo būti princese. Davianas į mane net nežiūri kaip į merginą. Aš jam niekas.

Alisa giliai atsiduso, jausdama įtampa tarp manęs ir Daviano, o ji buvo tarp mudviejų.
Atsargiai žvilgtelėjau į vaikiną kuris ramių ramiausiai gerė savo kavą ir stebėjo spindinčias grindis, kurias iš susierzinimo ploviau kelias valandas.

Iš Daviano pozicijos

Viena akimi stebėjau priešais esančią, be galo susinervinusią merginą. Ji vis dažniau žvilgteli į mane ir po kiekvieno karto jos tamsūs antakiai vis labiau susiraukia.
Žinau, jog jai nepatinku, tačiau aš to nenusipelniau. Ta mergiotė pati kalta. Turėtų labiau domėtis viskuo kas vyksta aplinkui. Vietoj to ji tiesiog užsidaro kambaryje ir tikisi, jog viskas susitvarkys savaime.
Jei būčiau žinojęs, jog mano būsima nuotaka ši pasiutusi mergiotė, būčiau išvykęs iš miesto arba vedęs Alisą. Ji nėra mano merginos idealas. Net nepanašu į tai. Tačiau daug kartų geriau nei Leila.

Na... Bet aš neturėjau pasirinkimo. Leila jo taip pat neturėjo.