A little magic

Vakaras

Atėjau rytojaus vakaras. Deja, išėjau ne su Aleksiu... Baruose rinkosi žmonės ir didėjo šurmulys. Mūsų kompaniją sudarė meniškos sielos, jaučiausi kiek nepritapusi. Sėdėjom populiariam pab'e kuriame renkasi įvairaus plauko žmonės. Pokalbiai sukosi aplink horoskopus, kažkokius meninius dalykus kurių aš nesupratau ir dar kažką... Tiesą sakant nesiklausiau. Sėdėjau sutelkusi žvilgsnį į taurę savo riesling'o (Riesling - vyno rūšis). Kažkokia nuojauta mane užvaldė, lyg kažkas nutiks, šiek tiek pašiurpo oda, todėl pradėjau žvalgytis aplink, greta sėdėjęs Matijas mane stebėjo. pagavus jo žvilgsnį, susigėdau ir nuleidau akis. Galbūt nuraudau... Jis taip pat droviai šyptelėjo ir uždėjo savo ranką ant manosios. Sėdėjom, žiūrėjom vienas kitam į akis. Jos buvo kitokios negu Aleksio, Jos buvo tamsios, negalėjau nusakyt jų spalvos, galbūt juodos, gal rudos, o gal juodos su rudu? Nejučiom šyptelėjau, kodėl aš galvoju tokias kvailystes...

"Tu labai graži" pasakė Matijas, praktiškai be garso. Dar kartą šyptelėjau ir nuraudau. "Eime į lauką, čia darosi karšta" pasakė lengvai šyptelėjęs ir mudu išėjome laukan. Prisėdau ant vienos iš daugybės lauke sustatytų kėdžių. "Stebuklingas vakaras" pasakė Matijas dairydamasis po šurmuliuojančią gatvę. Dairiausi ir aš bandydama suprasti ką stebuklingo jis mato. Godžiai traukėm cigarečių dūmus, deja, stebuklo taip ir neišvydau. Grįžome vidun. Iškart pasijutau geriau, nežinau kodėl, bet šį vakarą labai neramiai jaučiausi viena su Matiju. Klausydamasi kalbų apie meną, dairiausi aplink, akys užkliuvo už stalo stovinčio kone salės viduryje. Prunkštelėjau iš nuostabos, ten sėdėjo Aleksio draugai, kurių vardų nežinojau, bet tikrai mačiau su juo mokykloje. Po kelių minučių pasirodė ir jis pats. Paryžius juk milijoninis miestas, kodėl visuomet sutinku būtent jį? Kaip gerai, kad jis manęs nematė, bet aš taip tikiuosi... Matijas užkrovė savo ranką ant manosios. Dabar kai žinojau, kad netoliese sėdi Aleksis, Matijo ranka ant manosios kėlė man diskomfortą, norėjau, kad jis pranyktų su visom savo nelemtom rankom! Dabar pat!

"Eliza, viskas gerai?" paklausė Matis.

"Taip, žinoma" lengvai šyptelėjau ir gurkštelėjau vyno.

Matijas vis labiau diskutavo su savo draugais, o jo ranką vis labiau slidinėjo per mano kairiąją šlaunį. Nemanau, kad draugai taip elgiasi... Jaučiausi apgailėtinai, žvilgsniu dairiausi Aleksio ir meldžiau, kad jis mane išgelbėtų. Bet kai galiausiai sutiko jo žvilgsnį ir jis pradėjo artintis prie mūsų stalelio, supratau, kad nenoriu, jos jis čia eitų. Susimečiau plaukus ant veido ir nusisukau, tuo pat metu džiaugdamasi, pykdama ir be protiškai jaudindamasi dėl to kas bus toliau...