A little magic

Pirmoji diena

Pakeliui į Nicą sužinojau tikrąją Noah laimės priežastį. 

Važiuojant iš Paryžiaus, sustojome priemiestyje prie niekuo neišsiskiriančio mielo namelio. Viskas buvo apsodinta gėlėmis, tik kur ne kur matėsi maži žolės ploteliai arba siauručiai takeliai. Namas aptvertas žema balta tvorele. Noah pasignalizavo.

"Ko laukiam?" paklausiau pasimetusi ir šiek tiek nejaukiai. 

"Pasikviečiau vieną įpatingą žmogų prisijungti prie mūsų mažyčių šeimos atostogų, tikiuosi susidraugausite." kiek nedrąsiai nusišypsojo globėjas. Iš namo išėjo moteris, maždaug keturiasdešimtmetė, neaukšta, iki metro septyniasdešimties. Negalėjau įžiūrėti jos veido, vasariškas vėjas draikė jos kone baltus trumpus plaukus. Noah, tas išdavikas, kaip pasiutęs šoko iš automobilio ir nubėgo tai baltapūkei įsibrovėlei padėti atstūmti lagaminą, lyg pati nepajėgtų. Sėdėjau ir siutau, kaip jis drįso? Juk mes važiuojame dviese atostogauti, visada!!! Bent neliepė persėsti ant galinės sėdynės. Sėdėjau ir laukiau akistatos su įsibrovėle, vaidinau, kad man vis vien.

"Sveika, aš Noah draugė, mano vardas Lora" čiauškėjo kardamasi į automobilį. 

"Labas" išdidžiai mestelėjau, Noah žvilgsniu mane ragino tęsti pokalbį. "Aš Elizabetė, tik nesakyk, kad Noah tau daug apie mane pasakojo" įsidėjau ausines neišgirdus kas ką sakė, tik mačiau kaip Noah su siaubu žiūrėjo į mane. Kvailys. Pasukome į oro uostą. Pora valandų ir mes jau Nicoje. Visą kelią ji kalbėjo ir dar mane kalbino! Žiūrėjau į Noah žudančiu žvilgsniu, o jis sėdėjo kvailai išsiviepęs. Tiesiog siutau, jeigu visas dvi savaites taip bus tai man  galas. 

Apsistojome gražioje viloje vien tik mums ir tai Lorai. Be mūsų čia gyvena dar viena šeima, žinoma kitame aukšte, todėl jų tikrai nesutiksime. Greitai išsipakavau daiktus savo kambaryje, viskas taip tobula. Susiruošiau eiti į paplūdimį, viena. Noah dabar nebenorės su manim būti, tam ir pasikvietė tą moterį. Tikriausiai todėl taip ir siutau, žinojau, kad esu visiškai viena, bet tai pajutau tik dabar. Pradėjau galvoti apie tėvus, tikėjau, kad jie mane saugo iš dangaus. Būsiu stipri dėl jų. 

Radau meilės įkaitus dar vis besipakuojančius daiktus ir pranešiau, kad išeinu.

"Kur?" abu žiūrėjo į mane nesupratę.

"Į paplūdimį" mestelėjau, liūdnom akim pažiūrėjau į vienintelį šeimos narį ir nupėdinau lauko durų link. 

"Lize, galim eiti kartu" pasiulė Noah atsivijęs.

"Galiu ir viena, nesvarbu" murmėjau panosėj.

"viskas gerai?" paklausė, nejaugi jis toks kvailas ir galvoja, kad pradėsiu jam viską pasakot kai mus iš tolo stebi jo mergina? Pavarčiau akim ir linktelėjau galva. "tada paimk šituos" Padavė pinigų. "Ir neužmiršk grįžti, pasiėmei telefoną? Paskambinsiu tau, būk atsargi" Paglostė plaukus, pabučiavo į kaktą ir sprukau per duris. 

Lauke kaitino saulė, neskubėdama ėjau gatvių labirintais jūros link, fotografavau kas pasirodė įdomu. Paplūdimyje žmonių buvo daug, net gi labai daug. Vos radusi laisvą vietą išsitiesiau rankšluostį ir mėgavausi saule, vakarėjant ėjau pajūriu, giliai širdyje džiaugiausi, kad aš čia atvykome, tik gal kiek nykoka vienai ir miesto grožis kitoks kai širdis verkia. Po visos dienos paskambino Noah, žvaliu ir patenkintu balsu klausinėjo, eilinių dalykų tokių kaip: Ar pavalgiau, ar nenudegiau, ką veikiau, kaip sekasi. Į viską atsakiau teigiamai ir toliau tyrinėjau pakrantę. Visiškai sutemus grįžau į vilą. Visur degė šviesos, prie durų pasitiko kambarinė ir paklausė ar nieko nereikia. Rūpesčio ir nuoširdžios meilės norėjau pasakyti, bet garsiai teištariau:

"Jei galite prileiskite vonią, ačiū." 

Stovėjau balkone atsirėmusi į turėklus ir žiūrėjau į gatvę, joje beveik nebuvo jokio veiksmo. Gatvės žibintai tarsi užhipnotizavo, gražu.

"Madmuazele, vonia paruošta" nuolankiai tarė. Krūptelėjau ir lėtai atsisukau tarpduryje stovėjo, maždaug mano metų, vidutinio kūno sudėjimo mergina. Tamsūs plaukai surišti į tvirtą kuodą, akys taip pat tamsios, veidą puošia guvi šypsena. Į tokią bežiūrint ir pačiai šypsotis norisi.

"Aa, taip" tarstelėjau pasimetusi. Užtat ji tokia nebuvo:

"Gal dar kažko?  Gal vakarieniausite? Jūs labai liesa, atleiskit." surimtėjo, bet akys juokėsi, ir aš taip norėčiau, pamaniau. 

"Viskas gerai, patiekit vakarienę čia jei nesunku." še tau darbo jei taip nori.

"Bus padaryta, madmuazele"  išėjo iš kambario. 

Ne pirmą kartą lankausi, tokioj gražioj vietoj. Mano tėvai mėgdavo kokybiškas atostogas su jais daug aplankėme. Mirkdama vonioje bėgau per prisiminimus. Mintyse viskas buvo taip gyva, o realybėje...