A little magic

Neteisi

Nors maniau,kad mano gyvenimas griūna, buvau visiškai neteisi. Tą patį vakarą Aleksis mane pasivijo išeinančią iš restorano ir pasisiūlė palydėti, teisindamasis, kad vienai vėlų vakarą vaikščioti yra nesaugu. 

"Noah tave atsiuntė, kad mane prižiūrėtum?" nežinau kaip išėjo, bet mano balsas skambėjo pašaipiai. Keista, juk drovėdavausi šio vaikino.

"Ne, pats nusprendžiau" pasiteisino. 

"Gerai" numykiau, nesugalvodama nieko protingesnio.

Tas vakaras buvo lemtingas mūsų bendravime. Niekad nemaniau, kad kartu linksminsimės, vaikščiosime, bet tai ištikrųjų vyko. Prisigėrę įvairiaspalvių kokteilių linksminomės paplūdimio bare, garsiai grojo muzika, apsvaigę šokom. Aleksis rodėsi dar žavesnis negu iki šiol, prasagstyti marškiniai, atraitotos rankovės ir kvaila šypsena jo veide darė jį begėdiškai patrauklų. Tikriausiai dabar visos man pavydi, pamaniau ir dar plačiau išsišiepiau. Pasinaudojusi proga prigludau dar arčiau prie jo. Po poros dainų susirinkom daiktus ir nuėjom prie jūros. Stovėjom ant medinio tako ir žiūrėjom kaip bangos plauna krantą. Naktis buvo giedra, žvaigždėta, gal tik kiek vėsoka. Stovėjom susikibę ir žiūrėjom į tolį. Pasukau galvą pajutusi žvilgsnį klaidžiojantį mano veidu ir sutikau blizgančias Aleksio akis. Jis nubraukė plaukų sruogą man nuo veido ir sulaikė šiltą delną kaklo linky. Geras jausmas, labiau prisiglaudžiau ir uždėjau ranką ant jo rankos. 

"Tu tobula mergina, Elizabete Fabre, bijau, kad pamečiau dėl tavęs galvą" kvailai šyptelėjo. 

Nors buvau ir apsvaigus, bet aiškiai supratau ką jis sako ir stovėjau kaip druskos stulpas nesuprasdama kaip dabar elgtis. Nevalingai žengtelėjau į priekį ir mus skyrė mažas tarpelis.  Dideli delnai suėmė mano veidą, o šiltos stiprios lūpos prisiglaudė prie kaktos, vėliau mažais bučinukais nubėrė visą veidą, pagaliau atėjo ir lūpų eilė. Šypsojau ir bandžiau išsaugot šias akimirkas. Labai labai švelniai ir nepaprastai atsargiai mūsų lūpos susijungė. Tai atrodė taip teisinga, rodės visą gyvenimą to laukiau. Mūsų lūpos šoko lėtą valsą labai lėtai ir labai atsargiai, bet tai buvo magiška...

"Kur tu buvai anksčiau?" pasibaigus bučiniui paklausė Aleksis ir atrėmė savo smakrą į mano viršugalvį. Nieko neatsakiau, tik pirštais vedžiojau jo plaštaką. 

Nežinau kas dar nerealaus galėjo įvykt tą naktį, bet mes vaikščiojom jūros pakrante o vėliau sėdėjom ant tilto ir kalbėjom apie viską. 

"Taip ir nesupratau kaip tu atsidūrei Paryžiuje"

"Tai sudėtinga" šyptelėjau, pasidarė nejauku prisiminus priežastis. 

"Papasakok"

"Tai asmeniška"

"Lize, po šios nakties tarp mūsų negali būti paslapčių, pasitikėk manimi"

"Aš dar su nieko iš šalies apie tai nekalbėjau" dvejojau, bijojau pasirodyt ištižėle. 

"Dabar nebeesu iš šalies ir niekada nebebūsiu" spustelėjo mano ranką.

"Gerai, tik niekam to nepasakok, nenoriu, kad kas nors sužinotų" 

"Gerai."

"Tulūze, buvom labai laimingi. Gyvenom dideliam name, šalia buvo milžiniškas sodas. Ten gyvenau su tėvais, ir Noah, bet retai jį matydavom, jis nuolat buvo išvykęs į misijas, tarnavo šaliai... Tą dieną viskas buvo kaip įprasta, gyvenome savo gyvenimą ir tiek, nieko neįtardami nuėjom miegoti. Pamenu, tik kaip pabudau nuo keisto kvapo ir ėmiau dusti nuo dūmų kambaryje ir toliau viskas kaip filme, mane kažkas išnešė iš namo, gatvėj buvo susirinkę tikriausiai visi mūsų rajono žmonės, pora gaisrinių mašinų ir greitosios. Namas degė atvira liepsna, prolangus veržėsi dūmai, girdėjosi proginejantis stiklas, medienos pleškėjimas. Viskas vyko taip greitai ir tik pamenu, kaip mane apžiūrinėjo medikai ir įkrito namo stogas..." mintimis grįžus į tą naktį legviau nepasidarė, stengiausi nebegalvoti apie tai jau daugiau nei metus ir sekėsi neblogai. Net mintyse tai išgyventi buvo tragiška. Pažvelgiau į Aleksį, jis sėdėjo su neįskaitoma veido išraiška.. Taip ir maniau, kad būsiu padariusi kaidą jam pasakodama.

--------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Žinau senokai buvau ką nors įkėlus, bet pradedu vėl rašyti ir laukiu jūsų nuomonių!