A little magic

Bonjour

"Bonjour, Fabre" pasigirdo pašaipus balsas man už nugaros, krūptelėjau. Kaip jis galėjo sustikt mane metro milijoniniam mieste? Lėtai iškvėpiau orą ir atsisukau...

"Bonjour" išsprūdo iš lūpo, prieš susiduriant su deginančiu žvilgsniu.

"Tai kur važiuojate, panele?" paklausė kiek flirtuojančiai, bet išlaikė ramu veidą.

"Kur reikia, ten ir važiuoju" tyliai atsakiau ir nusisukau.

"Kokia drąsi, kodėl licėjuj tokia nebūni? Tipeni koridoriais stengdamąsi nieko neužkliudyti ir bėgi nuo manęs. Išsigandai Marios?" 

Sustingo kūnas išgirdus vien jos vardą, stovėjau ir jaučiau kaip gerklėje kaupiasi gumulas. 

"Nebijok, ji tik atrodo pikta, ištikrųjų ji negalėtų nieko blogo padaryti. Supranti čia toks įvaizdis." pats nusijuokė iš savo pasisakymo.

"Tau geriau žinot kokia ji." žodžiai patys išlėkė iš manęs. Kitą akimirką jau keiksnojau save mintyse.

Likusį kelią tylėjome, išlipau reikiamoj stotelėj. Jaučiau kaip Aleksis seka paskui mane, užkilus laiptais iš metro stotelės manęs jau laukė Matijas, todėl nieko nelaukdama pasileidau bėgti link jo ir šokau į glėbį apsikabindama kiek turėjau jėgų. Jis buvo mano išsigelbėjimas.

"Tavo rankutės ir vėl ledinės, Lize!" nuoširdžiai juokėsi Matijas bandydamas sušildyti mano rankas savo šiltuose delnuose, juokiausi kartu su juo. Juokas strigo gerklėj, apsisukusi pamačiau nueinantį Aleksį, jis taip pat grįžtelėjo atgal, mūsų akys susitiko vos akimirkai, suskaudo širdį, norėjosi šaukti, bet jis tik nudegino mane žvilgsniu ir užsimetęs nertinio gobtuvą nutolo. Sukaupusi jėgas atsisukau į Matiją. Rudos akys jau buvo susmeigtos į mane. 

"Lize, viskas gerai?" paklausė žvelgdamas į gelmes mano akyse. 

"Ne, pralinksmink mane, nes gausiu galą"  pavarčiau akis nenorėdama pravirkti. 

*****

 "Mati, o jeigu man jis labai patinka?" 

"Tu jį įsimylėjus" pavartęs akim išgėrė milžinišką gurkšnį alaus. 

"Net neturėk tokių minčių" juokiausi iš jo žodžių siurbdama alų, jaukiam bare.

"Jau turiu" juokėsi iš manęs.

*****

Koja už kojos slinkau mokyklos koridoriais iki reikiamo kabineto, bet man kelią pastojo Aleksis, bandžiau jį aplenkti, bet jis manęs nepraleido, o tuomet lyg perkūnas iš giedro dangaus reikalaujančiu ir griežtu tonu paklausė:

"Kas jis?"

"Kas?" suraukiau antakius.

"Neapsimesk kvailele, Elizabete." nukirto griežtai. Nuo tokio žvilgsnio ir balso pakirto kojas, stovėjau prieš Aleksį, lyg mietą prarijus ir tikėjausi, kad neatrodau kaip vėpla.

"Atsakysi? Ar atsakymą reiks išpešt?" paklausė nekantriai žvilgtelėdamas į laikrodį koridoriaus gale. Nuspendžiau, kad geriausias variantas yra dingti iš čia...