A little magic

Pasiimsiu Lize

Aleksis ėjo lėtai, buvo toks pasitikintis savimi. Matėsi, kad yra kiek apsvaigęs, atrodė žaviai. Nejučiom tiesiau atsisėdau ir laukiau kas bus toliau.

"Labas vakaras" pasigirdo man už nugaros iki skausmo pažįstamas balsas. Mano meno žmonės ėmė sveikintis ir pažindintis, kol kas niekas nesuprato kas vyksta. "Tikiuosi nesupyksite, jei pasiimsiu Lize?" Tai labiau skambėjo ne klausimas, o teiginys.

"Prieštarausim" kažkaip suktai nusišypsojo Matijas.

"Čia buvo ne klausimas" vandens žalumo akys buvo šaltos ir arogantiškos. Pamatęs, kad aš jau stojuosi eiti, Matijas staiga pareiškė, kad palydės mus iki lauko. Šį vakarą jis buvo toks bauginantis. Aleksis numetė ant stalo 20 eurų, lyg padengdamas mano išlaidas ir tvirtai sunėręs mūsų pirštus žygiavo išėjimo link. Visiškai paklusau Aleksiui, tikėjausi, kad jis nori tik gero. Matijas vos išėjo lauk ėmė elgtis agresyviai. Galiausiai viskas baigėsi tuo, kad Aleksis ir Matijas ėmė lengvai stumdytis, o galiausiai muštis. Po įnirtingų peštynių į kurias buvo įtrauktas kiekvienas kuris buvo netoliese, vaikinus pagaliau atplėšė vieną nuo kito. Nežinau pas kurį eiti, Matis lyg ir geriausias draugas, bet Aleksis buvo visai šalia. Ir jo buvimas greta mane viliojo kaip liepsna drugelį... Matijo draugė Ketė stovėjusi šalia manęs stumtelėjo Aleksio link ir mirktelėjo akim. Hmm, tie žmonės tikrai keisti... Lėtai iki jo nuėjau, link mūsų grupelės ėmė artėti policijos sirenų gausmas, nieko nelaukęs Aleksis čiupo mane už rankos ir puolė bėgti į kažkokį skersgatvį kaip ir visi kiti. Bėgom kažkokiais bromais ir skersgatviais, girdėjosi žingsniai už mūsų. Man ėmė trukti oro, bet Aleksis tempė mane iš paskos ir neleido atsilikti. Nebesigirdėjo nieko tik mūsų širdžių plakimai, o žingsniai už nugaros seniausiai buvo nutolę, sustojome kažkokiam kieme. Sunkus alsavimas išsklaidė tylą. Aleksis stipriai prispaudė mano įkaitusį kūnelį prie savojo ir giliai įkvėpė plaukų aromato. Nenorėjau, kad kada nors tai baigtųsi... Kūnu perbėgo šiurpuliukai. Taip stovėjome kelias akimirkas.

"Tau viskas gerai?" paklausė vos vos aprimęs balsas.

"Taip, o tau?" sukuždėjau, nes dar vis trūko oro.

"Taip" sukuždėjo man atgal ir nusijuokė, taip skambiai, kad rodos prižadino visą pasaulį. Kišenėje ėmė vibruoti mobilus. Išsiėmiau jį, nereikšmingi programėlių pranešimai. Telefonas apšvietė ir Aleksio veidą, Praskeltas antakis ir lūpa, apdraskytas kaklas... Kažkas viduje suvirpėjo.

"Einam pas mane, aš tau padėsiu." nejučiom ištariau ir tik sėsdama į taksi supratau ką padariau... Keiksnojau save mintyse, kad perdėm jautriai reagavau.

****

Laiptinėje kraujo pėdsakus ant veido apvalėm servetėlėm, o kol kilom liftu tarėmės ką sakysim Noah, nemanau, kad jis liks sužavėtas...